Žiema – sąstingio metas 3×3 krepšinyje. Praėjusio sezono uždanga nusileido dar gruodį, o į trijulių batalijas pasaulis sugrįš tik pavasario pabaigoje.
Pirmasis nacionalinių ekipų išbandymas lauks gegužės 30 – birželio 4 dienomis, kuomet Austrijoje vyks pasaulio čempionatas. Pernai vyrai jame pasidabino sidabru, o moterys liko per žingsnį nuo bronzos.
Po intensyviausių metų per savo karjerą besiilsintis Lietuvos rinktinių treneris Dainius Novickas po truputį ima žvalgytis į laukiančius iššūkius. Iš viso net 9 įvairių amžiaus grupių, vyrų ir moterų rinktines treniravęs specialistas ruošiasi į vietas sustatyti dar daugiau kolektyvų.
„Prisidėjo dar keli turnyrai po olimpine vėliava, lieka visi buvę turnyrai. Pailsėsiu iki gegužės, krausiuosi lagaminus ir į Vilnių grįšiu tik lapkritį. Pernai buvo 9 komandos, šiemet gali būti ir 14“, – savo tvarkaraštį trumpai apžvelgė Novickas.
Negana to, tai kertiniai metai, norint užbaigti prieš dvejus metus pradėtą darbą – siekį tiesiausiu keliu žengti į Paryžiaus olimpines žaidynes. Lapkričio 1-ąją po tris geriausias pasaulinio reitingo vyrų ir moterų rinktines (daugiausiai dvi iš vieno žemyno) jau bus galima sveikinti su patekimu į olimpiadą.
Vyrai šiuo metu pasauliniame reitinge žengia treti, o Europoje – antri, todėl tokios pozicijos išsaugojimas garantuotų olimpinį debiutą.
Moterų rinktinė, susibūrusi vos prieš dvejus metus, jau užkopė iki ketvirtosios vietos pasaulyje, tačiau kol kas dvi europietėms skirtas vietas užima aukščiau esančios vokietės ir prancūzės.
Visgi trijulių pasaulyje tobulėja ne tik lietuviai. Be kovos pasiduoti neketinančios pasaulio rinktinės jau galanda ginklus artėjančiam sezonui ir kėsinasi iš mūsiškių panosės nugvelbti bilietus į Paryžių.
„Šie metai bus labai sunkūs, nes visi bus dvigubai ar trigubai patobulėję. Kovosime, niekas mūsų iš elito neišmetė, bet bus sunkiau“, – mintimis dalinosi rinktinių strategas.
– Nuo sezono pabaigos jau prabėgo keli mėnesiai. Ar jau norisi sugrįžti, ar dar reikia poilsio po intensyvios vasaros?
– Iki naujų metų labai norėjosi pailsėti, buvau visiškai išsekęs, prisidėjo ir mokslai. Dabar jau esu pailsėjęs, vėl grįžau į ritmą – vakarais peržiūriu senas rungtynes, čempionatus. Žiūriu, kaip treniruojasi serbai, seku naujienas, buvo ir 3×3 seminarų.
Po truputį grįžtame į realybę, apžvelgiu praeitą sezoną. Žiūriu klaidas, kur ir ko pritrūko. Sezonas buvo gan geras, bet buvo ir trūkumų, dažnai likome ketvirti. Gal trūko psichologijos, gal buvo mano klaidų – deriniuose, komplektacijoje.
– Kiek tobulėjimui padeda mokslai, seminarai?
– Pats mokausi VDU, o seminarai – taip, padeda. Jie vyksta su serbų treneriais, kurie dabar yra pasaulio elitas. Pas juos visi važiuoja – kinai, austrai, olandai.
Manau, kitas sezonas bus dar sunkesnis. Visos komandos, kurios buvo maždaug 8-15 vietoje pagal pajėgumą, treniruojasi ten. Prancūzai labai aktyviai ruošiasi, tam išnaudojo ir FIBA langų sistemą. Jie turėjo turnyrų, intensyviai ruošiasi, turi daug žaidėjų tiek moterų, tiek vyrų tarpe. Mes dar laukiame sezono pabaigos, kadangi neturime profesionalių 3×3 žaidėjų.
– Matome, kaip kyla Lietuvos trijulių krepšinio lygis, bet kitos šalys tikriausiai irgi nemiega?
– Palyginus, kiek mes tobulėjame, kitos komandos į priekį eina šviesmečiais, bet taip yra dėl to, kad jos turi visą sezoną besiruošiančius krepšininkus. Šie metai bus labai sunkūs, nes visi bus dvigubai ar trigubai patobulėję. Kovosime, niekas mūsų iš elito neišmetė, bet bus sunkiau.
– Kol kas 3×3 krepšinyje neatsirado nė vieno ryškesnio trenerio šalia jūsų. Ar yra susidomėjimo treniravimu?
– Didelio susidomėjimo kol kas nėra. Treniruodamas vaikus, turiu porą asistentų, bandysime juos užauginti. Nėra finansų, kad pastoviai išlaikytume profesionalius krepšininkus ar trenerius. Nėra ir tokių profesionalių klubų. Yra moksleivių čempionatas, juos kažkas treniruoja, vasarą vyksta turnyrai.
Kitose šalyse yra profesionalių krepšininkų, buvusių žaidėjų, kurie eina treniruoti, pasiryžta eiti tuo keliu. Dar reikia bent poros metų. Tikiuosi, prisijungs žaidėjai – tas pats Paulius Beliavičius, Gintautas Matulis, Ignas Razutis. Jie įneš savo naujovių ir man bus lengviau, kai būsiu ne vienas. Aš pamokysiu, mane pamokys. Laukiu, kada būsiu branduolys, bus 4-5 treneriai ir vienas iš kito mokysimės. Gal jie išsibandys su jaunimo rinktinėmis – Matulis jau yra pavadavęs mane. Rinktinės stovykloje su juo dalinamės įspūdžiais, patirtimi, padedame vienas kitam.
– Per penkerius metus užaugo krepšininkų karta, kuri 3×3 krepšinio keliu pasuko anksčiau nei dabartiniai šalies reitingo lyderiai. Ar ankstyvas įsitraukimas leidžia tikėtis, kad lygis netrukus išaugs?
– Manau, kad tikrai taip, turėtų būti dar stipresnės rinktinės. Dabar turime vyrus, senbuvius, kurie pradėjo žaisti, mokytis gana vėlai, o dabar yra elite. Smagu, kad yra 2019 metų U18 Europos čempionų pavyzdys. Gabrielius Čelka nuėjo iki U23 rinktinės, dabartinis U18 jaunimas irgi man patiko, jie tobulėja. Karta tikrai užaugs. Kai kurie žaidėjai jau ir „7bet-NKL“ įrodinėja savo vertę. Žaidėjai auga, jau matau, kuriuos norėsiu matyti stovyklose. Dėl to tikrai neabejokime – auga tikrai gera karta.
– Kiek komandų artėjančiame sezone jums teks treniruoti?
– Prisidėjo dar keli turnyrai po olimpine vėliava, lieka visi buvę turnyrai. Pailsėsiu iki gegužės, krausiuosi lagaminus ir į Vilnių grįšiu tik lapkritį. Pernai buvo 9 komandos, šiemet gali būti ir 14. Bet šiemet galbūt padės su treniravimu Matulis ir Razutis. Visi važiuojame į stovyklas, būname vietoje ir vieni kitiems padedame.
– Kiek tenka pakalbėti su žaidėjais apie tai, kas laukia naujame sezone?
– Visą laiką palaikome ryšį, bet kvietimų nedaliname, nesinori kliudyti. Pradėsime gegužės pradžioje stovyklėles. Sėdžiu, stebiu žaidėjus, moterų lygą, kad atrasčiau kažką naujo, išbandytume naujų žaidėjų ir nevažiuotume ant tų senų ratų, kaip aš sakau.
– Prie Šakių „Gulbelės“ aukščiausio lygio turnyruose kartais prisijungia jau ir kiti šalies klubai. Kokie galėtų būti artėjančio sezono klubiniai tikslai?
– Mūsų flagmanai išlieka ir visada bus. Mums pritrūksta kažkiek profesionalumo, visi iškart nori važiuoti į challengerius ir masterius. Reikia įdėti daug darbo, kad užsikabintum iki tokio lygio. Visi nori greitai įšokti į „Gulbelės“ lygį, bet tai sunku – jie treniruojasi jau 3-4 metus.
Buvo gerų Marijampolės blyksnių. Gaila, kad Vilniaus „Rivile“ gavo traumų ir nesusiklostė sezonas. VDU pasirodė visai neblogai. Šios komandos turėtų būti ir toliau, norėtųsi, kad jie daugiau treniruotųsi, ne tik į turnyrus važiuotų. Tie patys Kėdainiai aukštame lygyje sudrebino 3×3 sportą, iššovė porą kartų ir turi pagarbą.
Sėsime ir kalbėsime, kad aš esu atviras, galiu atvažiuoti jiems padėti su treniruotėmis, pagrindais. Klubinis krepšinis irgi yra labai svarbus, nors kažkiek esu nuo to atsiribojęs. VDU stato mums tokį treniruočių centrą, kur bus aikštelės, stogas, sėdimos vietos. Galvojame keltis į Kauną, visada ten būčiau ir galėčiau bet kada padėti atvažiuojantiems. Turėtume grynai savo bazę. Esu pasiryžęs, kol turiu jėgų, padėti visiems. Jei reikia – prašau, esu ten visą parą, važiuokite, visiems padėsime. Visi augtume ir tobulėtume, gal atvažiuotų ir treneriai.
– Kur labiausiai norėtųsi žingsnių į priekį Lietuvos trijulių krepšinyje?
– Kaip ir minėjau, norisi turėti savo bazę, kur galėtume bet kada su bet kuo nueiti sportuoti, nereikėtų ieškoti.
Norėtųsi ir daugiau profesionalumo. Žaidėjus vasarą dar surenki, bet lemiamais momentais nebesurenkame žaidėjų, nes prasideda sezonas, jie nebenori ar klubai neleidžia ir gaunasi, kad visą vasarą dirbi su vienais, o į finalus važiuoji jau su kitais. Norisi turėti resursų, kad juos išlaikytume visada. Kad sportuotume nuo sausio mėnesio.
Pasaulyje taip yra, taip treniruojasi serbai, olandai, latviai, kitos elitinės komandos. Jie pailsi kelis mėnesius ir nuo vasario jau eina į sales, ruošiasi sezonui. Jie ruošiasi nuo vasario, o mes – nuo gegužės. Jie jau sėdi stovyklose, gyvena krepšiniu, o mes, kaip sakau, dar salės neišsiplovėme.
– Galbūt yra kalbų apie aukšto lygio tradicinio krepšinio žaidėjų įsitraukimą?
– Vyrus sunkiau prisikalbinti, yra traumų tikimybė, dar kažko jie bijo. Moteris bandysime kviesti, stiprinti. Žiūriu moterų lygą, bandysime jas įtraukti. Su jomis lengviau, nes jos mielai žiūri į tą krepšinį, galimybę išvažiuoti į pasaulio ar Europos čempionatus, olimpines žaidynes. Jos atviresnės. Smagu žiūrėti proveržį. Nuoseklumas, perėjimas tarp amžiaus grupių yra.
Dalia Donskichytė sportavo pas mane, dabar debiutavo rinktinėje ir labai gerai debiutavo. Tikrai malonu žiūrėti į tą tobulėjimą. „Kibirkšties“ krepšininkės sportuoja pas mane. Labai smagu, kad joms sekasi ir 5×5 krepšinyje. Gal iš ten mėginsime paimti žaidėjų, jaunesnių panelių. Ta pati Dalia gali jungtis prie moterų.
– Šie metai Lietuvai yra itin svarbūs dėl patekimo į olimpiadą pagal reitingą, kur vyrų šansai yra labai geri, o moterų – realūs. Kokius rezultatus reikia demonstruoti, kad lengviausiu keliu žengtume į Paryžių?
– Matysime, kaip kitos šalys šaus į priekį. Turime išlaikyti, ką turime. Su vyrais irgi bus daug intrigos, nes daug kas stiprėja, turi vis daugiau komandų. Bus sunku išlaikyti antrą vietą.
Per dvejus metus moterys tapo realios kandidatės nueiti iki olimpinių žaidynių. Jei būsime atrankoje, ten jau nebus geriausių komandų – Vokietijos, Prancūzijos ir į kokias 5 vietas bus 6 pretendentės. Kaip pernai įrodėme – galime laimėti prieš visas. Bus intriguojantis sezonas. FIBA padidins turnyrų kiekį, po praėjusių pandeminių sezonų, šiemet jau bus pilnavertis sezonas su daug turnyrų. Kuo daugiau komandų užsikabins, tuo geriau.
Moterų krepšinyje daug krepšininkių iš rinktinių žaidžia ir 3×3, ir 5×5 rinktinėse. Prancūzės, vokietės, olandės, kaip ir mūsų moterys. Vyrai krepšininkai pas mus nežaidžia nacionalinėse rinktinėse – nei čia, nei kitose šalyse.
Jei pernai pavargau, tai šįkart laukia dar kosmiškesnis sezonas – su daugiau nervų, daugiau atsakomybės, daugiau treniruočių. Bus džiaugsmo, ašarų ir kitokių emocijų.
– Kiek platus yra į vyrų ir moterų rinktines pretenduojančių žaidėjų sąrašas?
– Sąrašas platus, dar nėra su visais pakalbėta, bet durys atviros visiems. Priklauso, kaip susiklostys sezonas, kiek bus noro. Kokia bus vizija, kokios kitų rinktinės. Kandidatai išlieka tie patys, kiškio iš kepurės neištrauksime. Yra ir reitingo niuansai.
Marijus Užupis, Aurelijus Pukelis, Matulis, Ignas Vaitkus, Razutis, Evaldas Džiaugys, Modestas Kumpys, Ovidijus Varanauskas, Darius Tarvydas.
Žiūrėsime, į kokią komandą nueis Varanauskas su Tarvydu, kokia Šarūno Vingelio forma. Dar tik bundame iš letargo miego.
Žaidėjų yra, nėra kuo skųstis. Bent 15 gerų žaidėjų, reikės atrinkti 4 geriausius tam momentui. Čempionatas jau gegužės pabaigoje. Europos čempionatas – rudenį, gal reikės kitų žaidėjų.
Dėl moterų irgi nesiskundžiu, bandysime naujovių. Žiūriu daug rungtynių, yra įdomių žaidėjų, kurias kviesime į stovyklą.
– Varanauskas buvo vienas pirmųjų 3×3 krepšininkų Lietuvoje, tačiau pastaruoju metu rinktinėje jo nebuvo. Kokia jo situacija ir susidomėjimas?
– Jis visada yra akiratyje, buvo stovykloje. Aišku, jie su Tarvydu tapo legionieriais Džedoje. Įdomu, kaip seksis šiemet, gal žais Lietuvoje. Jiems atviros durys, tai geri žaidėjai, žiūrėsime, kaip viskas atrodys konkurencinėje kovoje.
– Žvelgiant į jų pavyzdį, įdomu, kiek lietuviškas trijulių krepšinis turi eksporto potencialo. Galbūt turtingi klubai rodo vis didesnį susidomėjimą žaidėjais ir treneriais iš Lietuvos?
– Dar pora metų ir turėsime labai daug eksporto iš Lietuvos į klubus. Komandos profesionalėja, daug kas kviečiasi serbus, nori mokytis. Į Kiniją išvažiuos daug europiečių, bus reikalų. Norėtume, kad užmegztume ryšį su Azijos šalimis, pasikeistume žaidėjais. Pats turėjau pasiūlymų treniruoti egzotiškose šalyse, bet dar nėra ko važiuoti. Manau, kad po dvejų metų bus daugiau važinėjimo po pasaulį. Klubinis krepšinis dar labiau atsisijos nuo rinktinių, einame link to.
– Kokių pasiūlymų susilaukėte pats?
– Neslėpsiu, buvo pamąstymų prieš praeitą sezoną. Buvo realių kalbų dėl Ukrainos komandos, bet atsitiko didžiausia nelaimė, kokia gali būti – Rusijos agresija. Buvo kalbėta, jie norėjo daryti profesionalią komandą, vienas žymus klubas, buvo realūs šansai, kalbėjomės su vadovais. Jie norėjo pirkti legionierius ir šokti į aukštą lygį.
Buvo pasiūlymų iš Irano, Filipinų, tame pačiame Katare buvau kviečiamas padirbėti su jaunimu. Bet tai labiau kalbos, iki CV siuntimo nepriėjome.
