Įsivaizduokite ateitį be kelių, automobilių ir išmetamųjų dujų, kai miestuose naudojama energija pagaminta iš atsinaujinančių šaltinių, o gamta – ranka pasiekiama. Vertikalaus miesto Saudo Arabijoje projektas – „Neom“ – žada urbanizacijos revoliuciją, tačiau KTU Statybos ir architektūros fakulteto (SAF) profesorius Kęstutis Zaleckis abejoja: „Tai lyg uždaras skruzdėlynas arba dar vienas urbanistinis žaisliukas į pasaulio statinių kolekciją.“
200 metrų pločio, 500 metrų aukščio ir 170 kilometrų ilgio išmaniojo miesto, kurio fasadą dengs stiklo konstrukcijos, idėja pradėta vystyti dar 2017 metais. Ateities miesto įgyvendinimo ėmėsi Saudo Arabijos princas Mohammadas bin Salmanas, siekdamas keisti šalies ekonominę priklausomybę nuo naftos išteklių.
Kauno technologijos universiteto (KTU) urbanistas K. Zaleckis futuristinių užmojų projektu neskuba džiaugtis. Jo teigimu, vizualizacija nėra tikslus maketas, todėl gali „meluoti“, o pats miestas yra dar lankstinuko stadijoje – gražus piešinys ir viltingai skambanti ateitis.
– „Neom“ projekto idėja, atrodo, sužavėjo pasaulį – ekologiškas, sveikatą ir atsinaujinančius energijos šaltinius propaguojantis miestas. Ką apie šio projekto koncepciją manote jūs?
– Visų pirma, tai – graži vizualizacija, kuri neturi realiai urbanistikai reikalingų dedamųjų. Novatoriškų miestų idėjos kuriamos identifikavus tam tikrą tos šalies ar regiono problemą bei reguliariai atsižvelgiant į gyventojų pastabas, tačiau linijiniam miestui dykumoje aš matyčiau labai daug alternatyvų. Nors transporto, taršos problema yra aktuali nemažam skaičiui miestų, ar ji išties aktuali dykumoje? Ar, visgi, buvo pamatyta, jog tai – dažniausiai sutinkamas iššūkis, todėl ir tapo pirmuoju pasirinkimu?
„Neom“ projekto vizualizacijose taip pat matau šiokią tokią prieštarą: kalbama apie gamtos prieinamumą, tačiau visa erdvė kuriama viduje, ji labai intravertiška. Stiklinis fasadas, besitęsiantis iš vakarų į rytus, atrodo, sukurtas saulės šviesos „sugaudymui“ ir tam, kad gamintų energiją. Tačiau kodėl tai – vienintelė priemonė? Kodėl nėra naudojamos, pavyzdžiui, besisukančios saulės-vėjo turbinos? Ir kaip tokioje linijoje gyvens žmonės? Aš matau socialinį ir psichologinį pavojų, mat tai bus panašu į gyvenimą daugiabutyje, tik šis daugiabutis – prabangus.
Kai kurios utopijos turėjo labai aiškią lygybės idėją, kuri atsiskleisdavo kuriant lygias gyvenimo sąlygas, kai nė vienas būstas nėra geresnis už kitą. Šio linijinio miesto projekte šis dėmuo nėra pabrėžtas, o gyvenant laisvos rinkos sąlygomis diferenciacija neišvengiama, todėl socialinės hierarchijos atsiradimo pavojus taip pat tikėtinas. Tačiau tai priklauso nuo erdvėse taikomų sprendimų, galinčių sušvelninti šią grėsmę. Sunku kalbėti konkrečiai, kol nėra tikslesnio projekto plano.
– Kuo vertikalus miestas yra išmanesnis už tradicinius, horizontalioje plokštumoje išdėstytus miestus? Ar gyvenimas stiklinėje sienoje „The Line“ (liet. linija) – revoliucinė urbanistikos idėja?
– Linijinio miesto idėja nėra nauja – ispanų urbanistas Arturo Soria y Mata 19 a. pabaigoje projektavo linijinį miestą prie Madrido. Tai buvo tramvajaus linija, jungianti sostinės priemiesčius, stotelės, šalia kurių – gyvenamosios erdvės, mokyklos, darželiai ir didelė dalis žalių plotų. Tuo metu visuomeninis transportas nebuvo taip gerai išvystytas kaip dabar, o 19 a. miestų gatvėse vyko viskas – prekyba, aplink važinėjo arklių vežimai. Tuo metu linijinio miesto idėja sprendė tam tikras transporto, socialines problemas, siekė, jog gamta būtų prieinama kiekvienam gyventojui.
Tačiau „Neom“ projekto atžvilgiu aš esu skeptiškas – tai panašu į Dubajuje esančią dirbtinai supiltą Palm Jumeirah salą: gražiai atrodo, tačiau urbanistinio atradimo šis statinys, mano akimis, nepadarė.
– Vienas iš projekto tikslų – lengva prieiga prie gamtos bei žmogaus nepaliesto, natūralaus kraštovaizdžio, išvengiant infrastuktūros paliekamų pėdsakų. Kaip, Jūsų nuomone, kuriamas ryšys su gamta linijiniame mieste?
– Dirbtinai žmogaus sukurta aplinka, kokia ji bebūtų, negali atstoti realiai gamtai būdingų savybių. Yra visa eilė mokslo šakų, kurios nagrinėja kaip impulsai iš gamtos pasiekia žmogaus smegenis ir kokią naudą joms duoda, dirbtinei aplinkai šių impulsų imitacija ir lieka imitacija, todėl aplinka atrodo monotoniška, nepaisant statytojo pastangų.
Galima sodinti medelius ant namo stogo, tačiau tai neatstos parko. Nors įvairūs želdininkystės sprendimai stiklinėje sienoje yra sveikintini, jie niekada neatstos gamtos. Aš šio projekto sėkmę įsivaizduočiau tuo atveju, kai įvykus apokalipsei aplinka taptų nebegyvenama ir stiklinė siena, kurios viduryje auga augalai, saugotų gyventojus nuo pavojaus.
– Vizualizacijoje nenurodyta, kokiose erdvėse bus įterpti tvarką ir saugumą užtikrinantys postai, tokie, kaip policijos komisariatas, izoliatorius. Kaip manote, kur tokius statinius miesto projekte galima įterpti nesukeliant nesaugumo jausmo būsimiems gyventojams?
– Jei juokaujant – į požemį. Tačiau gyventojų saugumo pojūčio faktorius turi daug dedamųjų, todėl ypač svarbu įvertinti erdvių socialinį kontrolės laipsnį. Bene prieš 10 metų universitete atlikome tyrimą, siekdami sužinoti kokiose erdvėse atsiranda nusikalstamumas. Nustatėme, jog ten, kur socialinė kontrolė yra mažesnė. Pavyzdžiui, žmonės nesijaučia saugiai tokiose erdvėse, į kurias nukreipta mažiau langų ar nėra įėjimų į pastatus, mat užpuolimo ar nelaimės atveju, atrodo, niekas nepadėtų.
Vizualizacijose nurodyti balkonai linijinio miesto abejose pusėse galėtų turėti tam tikrą kontrolės laipsnį tada, jei šios erdvės yra viešos. Tačiau tiltai, augalais apželdintos erdvės, kuriose matomumas mažesnis gali sąlygoti nesaugumo jausmą, o kartu ir nusikalstamumui tinkamą terpę. Jei šiame mieste bus įrengtos kameros, tvarką palaikantys robotai ar dronai, galbūt to policijos komisariato visai nereikės.
– Stiklo fasadas yra plačiai pamėgtas šiuolaikinių architektų – vis daugiau statinių, iškylančių miestų centruose, yra dengiami šia medžiaga. Ar stiklo konstrukcijos „Neom“ projekte naudojamos tinkamai?
– Tikriausiai nėra jokios medžiagos, tinkančios visur arba netinkančios niekur – viskas priklauso nuo konteksto. Kultūros paveldo kontekste stiklinis fasadas gali atspindėti istorinę architektūrą, o gamtoje – jos grožį. Tačiau dykumos viduryje didžiulio masto stiklinė siena atrodo kontrastingai. Galite sakyti „juk tai – dykuma, prie ko ten derintis“, tačiau žvelgiant į projekto vizualizacijas atrodo, jog viskas sutelkta viduje, o kas yra išorėje šiam statiniui visiškai nerūpi.
Projektuojant tokio tipo miestą yra ypač svarbu atsižvelgti į vietinį kontekstą: kaip žmonės ten gyvena, kokios medžiagos jau anksčiau naudotos miestelių ar kaimų statyboje. Christopherio Alexanderio knygoje „Modelių kalba“ (angl. A Pattern Language) yra kalbama apie tai, jog yra dvi tikrosios architektūrinių sprendimų kalbos: šablonai ir formos, kai šablonų ir modelių yra ribotas skaičius, o formų – nesuskaičiuojamai daug. Visi sėkmingai veikiantys architektūriniai, urbanistiniai projektai pasižymi pasikartojančiais modeliais, todėl ir šiame projekte ieškočiau sąsajų su vietinių gyvenimo būdu.
Žvelgiant į vietinį kontekstą, oazės modelis atrodo tinkamesnis nei stiklinės sienos, mat dykumoje gyvenimas telkiasi aplink vandens ar maisto šaltinį. Tai – istoriškai patikrintas modelis, kuris gali būti patobulintas, įtraukiant naujas technologijas. Linijinio miesto modelis yra atsiradęs visai kitokiame, Vakarų pasaulio kontekste, todėl, išlaikant jo istorinę paskirtį, jis būtų tinkamas tik transformuojant gyvenamuosius taškus į oazes ant karavano kelio.
– Viename iš vaizdo klipų, publikuotų projekto oficialiuosiuose socialiniuose tinkluose, matomas Niujorko rajono Manheteno planas, kuris skambant muzikai sutraukiamas į vieną liniją, parodant, kaip atrodytų Manheteno sala miestą pakeitus stikline linija. Ar linijinio miesto sąvoką galima pritaikyti ilgamečiams miestams, pavyzdžiui, Lietuvoje?
– Manau, kad istorinius miestus ar rajonus naikinant ir keičiant juos linijiniais miestais mes daugiau prarastume, nei išloštume. Miestas yra kaip organizmas, turintis tam tikras ribas. Keičiant vieną ir kitą dalyką, miestas gali adaptuotis, tačiau yra konkrečių objektų, kuriuos naikinant miestas negali klestėti. Esu ne kartą lankęsis Chanijoje, Kretoje, kurios senamiestis yra ganėtinai ankštas, tačiau žavus. Siauros gatvelės ir verdantis gyvenimas užtikrina socialinį kontaktą, tačiau tam tikrame plote išsidėstę pastatai suteikia erdvės pojūtį. Šių jausmų nebeliktų viską sudėjus į vieną dangoraižį.
Kitas faktorius – paveldas. Jie mes eliminuojame paveldą, tai miestui lygu sirgti Alzhaimerio liga – nebėra tęstinumo, evoliucijos pavyzdžių. KTU atlikti tyrimai rodo, jog kultūros paveldas veikia aplink esančio nekilnojamojo turto kainas: nors paveldo saugomuose pastatuose žmonės gyventi nenori, tačiau matyti juos pro langą pageidauja bene kiekvienas. „Neom“ projektas Lietuvoje būtų revoliucija, kuri sugriautų nusistovėjusius kultūros pavyzdžius ir neaišku ar atneštų kažką geresnio. Siekiant išspręsti transporto, užterštumo problemą, galėtume integruoti kitus, tradicijas ir paveldo pavyzdžius atitinkančius sprendimus bei išspręsti šiuos klausimus be linijinio miesto.
Nors Lietuvos urbanisto Jurgio Vanago idėja apie Vilniaus-Kauno dvipolį buvo sugalvota būtent mūsų šaliai ir yra panaši į liniją, tačiau aš jos nevadinčiau linijinio miesto projektu griežtąją jo prasme. Tuo metu buvo kalbama apie regioninio centro poreikį, dviejų miestų kaip dviejų polių logiką, tačiau linija jungė du taškus, o numatytoji struktūra nebuvo tokia intravertiška. Jei Vilniaus-Kauno idėja būtų išsivysčiusi, ji, tikėtina, būtų atvira bei gyvenamosios struktūros į ją įsilietų natūraliai.
