Kartais santykiai būna susieti su itin skaudžiais išgyvenimais, tamsiais jausmais, nerimu, baime ar net neapykanta, tačiau jeigu juose vyrauja pasitikėjimas ir šiluma, tai visada toks ryšys bus kupinas ir neaprėpiamos meilės… Būtent ji yra tvirčiausias santykių pagrindas, gal net būtų teisingiau sakyti, jog pagrindas kiekvieno žmogaus gyvenimo. Sakoma, kad jokia gėlė negalėtų augti ir žydėti, jeigu jos nelaistytų mylinčios rankos. Ir ką gali žinoti, gal iš tiesų žmonės panašūs į gėles: kiekvienam mūsų kasdien reikalingas šiltas apkabinimas, švelnus žodis, rūpestingas žvilgsnis bei žinojimas, jog esi laukiamas ir mylimas – lygiai taip pat, kaip pražydusiai gėlei reikalinga saulės šviesa ir šiluma…
Dažnai meilę įsivaizduojame tarsi ji būtų visagalė, įveikianti sudėtingiausius išbandymus ar iššūkius, tačiau kartais už šio mūsų vaizdinio slypi gyvenimo realybė, idealų vaizdą sugriaunanti tiesa – meilė kartais taip pat pavargsta, pasiklysta, tampa silpna, kasdien vis blėsta. Vienas sudėtingiausių išbandymų, silpninančių didžiulę meilę, gali būti laikas. Dažnai jis iš tiesų būna tvirtų, glaudžių santykių pagrindas, tačiau kartais nutinka taip, jog laikas ne tik sustiprina, bet ir išskiria, atitolina net pačias artimiausias širdis. Ilgainiui laikui bėgant, kartais viena nuo kitos bėga ir širdys… Vėliau labai ilgai jos ieško kelio atgal arba išvis jo nebesuranda… Svarbu prisiminti, jog meilė gali turėti ne tik mylinčias akis, viską apglėbiančias rankas, tačiau ir mažus sparnelius, leidžiančius jai skristi taip toli, kaip tik mes patys galime sau leisti. Kartais tereikia atrasti vidinės drąsos ir paleisti tą saugomą, trapų paukštelį, praverti narvelio duris ir palydėti jį į kelią, kuriame, kad ir kiek tektų skristi, jėgų atiduoti, jis visada suras tą, kurio bus laukiamas. Išties meilė gali pavargti keliauti, gali pasiklysti, bet tik kupina pasitikėjimo ir vilties visada suras kitą meilę, su kuria drauge abi taps dar galingesnės, stipresnės, drąsesnės…
Kartais iš tiesų sudėtinga kurti santykius žmonėms, kuriuos skiria nemažas ne tik atstumas, bet ir metų skirtumas. Tad kaip kurti nuoširdžius ir betarpiškus ryšius, kai, atrodo, vertybių, nuomonių ar požiūrių į pasaulį skirtumas toks didžiulis, kai meilės kalba suprantama ar parodoma kiek kitaip, nei esame linkę ja kalbėti patys? Galiausiai, kaip nenusisukti vienam nuo kito ir neleisti laikui sukurti dar didesnio atstumo nei skiria metai? Svarbiausia yra užčiuopti tą plonytę giją, sustiprinančią norą ieškoti bendrų pomėgių, panašumų, gilintis į galimybes dalintis savo skirtingomis patirtimis, praturtinant jomis vienam kito gyvenimus dar nematytomis spalvomis. Meilė išties gali būti stipresnė už metų skirtumą, nes keičiantis metams, nuolatos keičiasi ir viskas aplinkui, išskyrus ją – visada širdyje gyvenančią meilę, kuri gali skirtis žodžiais ar poelgiais, bet niekada nesiskirs jausmu, tokiu vieninteliu ir stipresniu už viską, ką galima pamatyti akimis…
Svarbu nepamiršti esmės – nuoširdžiai meilei negalioja jokie laiko nutiesti atstumai. Ji nebijo nei metų skirtumo, nei kartais iš tiesų visiškai priešingo požiūrio į pasaulį. Meilė ir yra tarsi viską galinti sąjungininkė, aplenkianti laiko kuriamus atstumus ir sujungianti tai, kas ilgainiui buvo išskirta… Neatsirastų žmogaus, kuris nebūtų pažinęs meilės – rūpestingo artimojo žvilgsnio, laiku ištarto padrąsinančio žodžio ar trumpučio, bet taip sušildančio „myliu“. Ir neteisinga būtų pasikliauti vien meilės jėga, nes ji visada galės tiek, kiek leisime jai patys. Kaip meilė galėtų liepsnoti, skristi ar būti ten, kur ja netikėtų, jos nesaugotų, nepuoselėtų?.. Tikėjimas ir drąsa – tvirčiausias meilės pagdindas, saugiausias prieglobstis, kuris niekada neleis jai pasiduoti, nesuradus kelio ar praradus jėgas. Galbūt meilė keisis, liūdės, nesuras ar bus bepasiduodanti, bet niekada nebus taip, jog meilė paliks – svarbu tik mums patiems neuždaryti jai savo širdies durų…
