Lietuvoje netrūksta picų, kebabų, mėsainių ir čeburekų gamintojų. Nepaisant to, atgaivinti ties bankroto riba atsidūrusią legendinę Kauno čeburekinę sumanęs verslininkas Dainius Paulauskas tikėjo savo sėkme. „Būna, kad žmonės perka prabangias jachtas, laikrodžius ar išskirtinius automobilius. O mes nusprendėm nusipirkti čeburekinę“, – juokiasi D. Paulauskas.
Prisiminė vaikystės valgytus čeburekus
Kauno prekybos miestelyje „Urmas“ esanti užeiga buvo ir populiari, ir žinoma. Tai – viena pirmųjų Kauno čeburekinių. Tačiau vėliau buvusiems savininkams verslas ėmė sektis sunkiai, pagaliau – jie buvo jau vyresnio amžiaus žmonės.
„Kai pirkome čeburekinę, ji buvo ties bankroto riba. Bet aš mačiau čia nišą, tikėjau, kad ją pavyks atgaivinti“, – sakė D. Paulauskas.
Paulauskas teigia, kad įsigyti, jo paties žodžiais tariant, keistoką pirkinį, paskatino ir vaikystės prisiminimai. Kaune augęs vyras iki šiol nėra pamiršęs prieš kelis dešimtmečius gamintų čeburekų skonio.
„Jie buvo nepaprastai skanūs. Todėl atsiradus galimybei atgaivinti legendine vadinamą Kauno čeburekinę, nedvejojau. Juk sako, kad visos mūsų patirtys ateina iš vaikystės. Galbūt aš savotiškai į ją ir grįžau“, – šyptelėjo verslininkas.
Recepto ieškojo užsienyje
Tačiau, kaip juokauja pats, sentimentų nei parduosi, nei paragausi. Nors čia gaminami čeburekai buvo skanūs, naujasis savininkas norėjo naujo impulso.
„Visi žinome kaip gaminami čeburekai. Atrodo, kad paprasta. Šeimininkės juos kepa namuose, siūlo ir kavinės. Tačiau aš norėjau surasti tobulą receptą“, – prisiminė pašnekovas.
Jo kaunietis ėmėsi ieškoti ne tik Lietuvoje ir galiausiai atrado Kaukaze. Norint pagaminti, atrodytų, paprastą čebureką reikėjo ne tik žinių, tačiau ir meilės tam, ką darai.
„Vežėmės specialius prieskonius, reikėjo žinoti, kaip juos vieną su kitu maišyti. Reikėjo žinių ir apie tešlos minkymą. Pagaminti tikrą, skanų čebureką yra tikrų tikriausia kūryba“, – kalbėjo D.Paulauskas.
Pasak pašnekovo, bet kokį receptą gali sugadinti netinkamai parinkti produktai ir taupumas. Todėl Kauno čeburekinėje dirbančios šio patiekalo meistrės mėsą joms ruošia pačios.
„Netinka į vidų dėti paprastą faršą, kuris parduodamas parduotuvėse. Jį reikia susimalti patiems iš aukščiausios kokybės mėsos. Ją užsakinėjame kiekvieną dieną.
Patiekalui svarbūs ir miltai. Juos naudojame aukščiausios rūšies. Tokių Lietuvoje net nėra, todėl juos užsakinėjame iš Lenkijos tiekėjų.
Aliejų keičiame kiekvieną dieną, ryte kepimo indą pripildome aliejumi, o vakare jį išpilame, o savaitgalį keičiame du kartus. Todėl dar niekas nepasakė, kad čeburekas atsiduoda senu aliejumi“, – aiškino D. Paulauskas.
Didžiausia paslaptis – skonyje
Paklaustas, kur kebabų ir mėsainių amžiuje yra čebureko paslaptis, D. Paulauskas visų pirma akcentuoja skonį ir patiekalo paprastumą.
„Jis juk beprotiškai skanus. Ir paprastas. Be dirbtinių priedų. Žinoma, tai riebus patiekalas. Tačiau jei keptų ar riebių patiekalų nevalgančiam žmogui užrištume akis ir leistume suvalgyti mūsų gaminą čebureką, galiu lažintis – jis pasakytų, kad skanu. Tik atrišus akis supratų, ką suvalgė“, – juokėsi D.Paulauskas.
Tiesa, nors klasikinis čeburekas yra su kiaulienos įdaru, tačiau jo transformacijas padiktavo laikmetis. Šiuo metu čeburekai gaminami ir su sūriu, ir su grybais taip stengiantis patenkinti vegetarų poreikius.
„Mūsų čeburekinėje gaminama apie dešimt rūšių čeburekų, todėl savo skonio ras kiekvienas užsukęs“, – tvirtino verslininkas.
Paulauskas pasakoja, kad į kavinę užsuka ir užsieniečiai – dažniausiai rusai, bet būna ir britų, vokiečių.
„Britams, vokiečiams sunku paaiškinti, kas čia per dalykas. Bet paragavę dažniausiai nenusivilia“, – sakė D. Paulauskas.
