Nors kolekcionierium savęs ir nevadina, tačiau keliasdešimt senovinių radijų turintis kaunietis Remigijus Audėjaitis jų modelius ir ypatybes žino mintinai. Anot vyro, dešimtmečius skaičiuojančios magnetolos turi didelę ne tik piniginę, tačiau ir moralinę vertę.
„Kai kam senas radijas tik užima vietą, nes jo gabaritai ir svoris dideli, tačiau yra daug entuziastų, kurie pasiruošę gauti norimą modelį bet kokia kaina. Vieni tokių – kolekcionieriai, taip pat tokias radijas savo rankomis surinkinėję prieš keliasdešimt metų dirbdami Kauno radijo gamykloje“, – sako radijais, taip pat kita technika ir įrankiais prekiaujantis kaunietis.
Ir nors senovinių radijų, kurių radijo bangos ir valdymas atvaizduoti lietuvių kalba dar veikiančių yra išlikę nemažai, tačiau yra modelių, kurie kartais savininkui nežinant yra itin reti ir jų vertė tik auga. Ypač jei veikia be problemų tiek radijas, tiek viduje esantis patefonas ar juostinis magnetofonas.
„Kartą bendraujant su žmonėmis turguje užsiminiau, kad domiuosi radijais, o jie pasiūlė padovanoti seną savo tėvų radiją, kuris namie tik užima vietą ir kurį planuota išmesti. Nežinojau ką atiduos, tad atvažiavau pasiimti, už tai atsidėkojau saldainių dėže. Pasidomėjęs supratau, kad ta „Minija 3“ turi vertę, tad parduoti pavyko už 150 eurų“, – prisimena R. Audėjaitis.
Vyro kolekcijoje – keliolika veikiančių radijų su plokštelėmis ir dar daug įvairiausių, grojančių ir juostas. Tokius kadaise buvo galima rasti ko ne visuose namuose tų, kam patinka muzika. Remigijaus dėdė klausydavo Deep Purple, ACDC, šalia jungdavo s30 kolonėles, tad namuose įrašai skambėdavo labai garsiai. Tačiau nors dabar šie įrašai naudojami ir rečiau, bet, pasak vyro, jų vertė tik auga. „Plokštelės nepinga, tik brangsta. Anksčiau Stasio Povilaičio vinilą buvo galima įsigyti už 2 eurus, dabar kai kurių vertė siekia 20“, – sako Remigijus.
Kaunietis prisimena, kai nė negalvojo, kad per 3 metus pavyks jam sukaupti tokį kalną senų radijų. Į Kaune savaitgaliais vykstantį Bagažinių turgų Remigijus atvažiavo įkalbėtas draugo parduoti namuose sukauptus sendaikčius ir kitus daiktus. Nuo to viskas ir prasidėjo.
„Iš turgaus grįžau su 288 eurais už parduotus daiktus ir supratau, kad tai mane traukia. Visuomet buvo įdomu sendaikčiai, tad nuo tada pradėjau juos kaupti dar labiau, domėtis, keistis su kitais, atsirado ir prašančių iš senų namų išvežti nenaudojamus dulkančius daiktus, tarp kurių neretai rasdavau ir radijų. Radau vietą, kur sandėliuoti, taip viskas ir prasidėjo. Dabar vieną parduodu, tačiau gaunu kitą, mainau, taip ir turiu visą kolekciją, kuri, manau, tik didės“, – sako Bagažinių turguje prekiaujantis Remigijus Audėjaitis.
urmas.net informacija
