Paryžiaus olimpiados atidarymas susilaukė ir susižavėjimo ovacijų, ir aršios kritikos. Vakaruose programos dalis konservatyvesnių sluoksnių kritikuojama už provokatyvų, besityčiojantį turinį. Vladimiro Putino parankiniai išvis naudojasi proga vakariečius vadinti žlugusiais iškrypėliais. Politologas ir politikas Vytautas Sinica mano, kad Kremliui patinka žaisti žaidimą – Duok jums Dieve to, ko mums nereikia. Gal Kremlius laiko kišenėje „geiropos kortą“, kad taip paistų su Europą silpninačiais naudingais idiotais Vakaruose?
Tomas Čyvas
Jūs nepagailėjote gana riebios kritikos Paryžiaus olimpiados atidarymo šventės tam tikriems elementams. Ir štai gali būti, kad kažkas Tamstą asocijuos su kritikais iš Rusijos, įskaitant Dmitrijų Medvedevą, kuris viešai yra pareiškęs maždaug taip: „kaip gerai, kad mūsų (Rusijos) ten nėra, nes tarp tų iškrypėlių mums nėra ką veikti.“
Pagal jį Europa kultūriškai ir dvasiškai mirusi. Jis siūlė visiems pažiūrėti kaip šauniai rusai viską darė Sočyje. Jūs tokių asociacijų nebijote, parašęs kritinį komentarą savo Facebook paskyroje?
Ne, tokių asociacijų nebijau. Aš manau kad skirtumas yra iš tikro principinis. Rusijos atstovų kritika yra Europos priešų kritika. Jie džiaugiasi, kad Europoje yra tokie reiškiniai, už kuriuos Rusija gali kritikuoti Europą kaip mirštančią.
Mano kritika yra visomis prasmėmis europiečio kritika. Vienos iš Europos tautų atstovo kritika. Europos problemos yra mūsų proeblemos. Išspręskime jas ir pataisykime. Rusai nori, kad Europa žlugtų. Mes norim, kad Europos kultūra „sveiktų“, jeigu galima taip pasakyti.
Kita vertus, Rusijos kritika yra informacinio karo dalis. Ji instrumentinė. Rusams reikia pasiteisinimo dėl to, kad jų nėra šioje olimpiadoje. Tai štai jiems pretekstas – translyčių pasirodymai, nuogybės ir visa kita. Taip pat jiems reikia preteksto, kad pagrįstų savo propagandinį teiginį, jog Europa yra galutinai žlugusi ir neva Rusija kovoja ne dėl kaimynų žemių okupacijos (o tik taip ir yra), o gindama „dvasišką rusišką pasaulį“. Jie išnaudoja šitą situaciją olimpiadoje tai savo propagandai grįsti.
O Tamstos kritika? Kuo ji iš esmės kitokia?
Mano kritika yra su priešingu tikslu. Kiek tai įmanoma, bandau prisidėti, kad daugėtų suvokimo, jog Europos kultūra susiduria su problemomis, bet kad ji ir gali pasveikti.
Specialiai rašiau, kad yra ryškios dekadanso apraiškos, „su kuriomis gyvename“, bet ne „kuriose gyvename“. Aš manau ir tikiu, kad Europoje leftistinės kultūros įtaka šiandien yra didelė ir baisi. Jinai ir elito sluoksniuose išsikerojusi, ir pateko į olimpiados atidarymo ceremoniją visu bjaurumu. Bet šalia to yra ir tikroji europinė kultūra, europinė civilizacija, išaugusi krikščioniškoje terpėje. Šiandien Europoje dauguma būdami netikintys, neišvengiamai esame suformuoti būtent krikščioniškos etikos, elgesio normų, paveldo ir t.t. Visa tai yra gyva ir turi stiprėti.
Juk kiek reakcijų sukėlė pačioje Europoje tas niekingas olimpiados atidarymo reginys su translyčių ir persirengėlių pasirodymu? Tiek olimpiečių, tiek verslo atstovų, tiek viešų asmenų. Prancūzijoje, kuri labai didžiuojasi savo sekuliarumu, daugybė žmonės išėjo miniomis giedoti giesmių ne tik religiniais tikslais, o tiesiog protestuodami prieš šitą bjaurų ir gėdingą įvykį.
Ar gali būti tai, kad visas šitas leftistinių idiogemų išsikerojimas, jų agresyvius brukimas – ne pro lagą, tai pro aminą – kažkiek net tos pačios Rusijos inicijuojamas? Per finansavimą kažkokių tai pseudo mokslininkų, pseuodo universitetų ir panašiai? Aš suprantu, kad tai gali kvepėti konspirologija. Bet argi ne faktas, kad Maskva visada mėgdavo finansuoti tai, kas silpnina vakarus?
Faktas, kad Maskva tai mėgsta. Sunku įrodyti, bet negalima ir atmesti šitokios hipotezės, kad Maskva finansuoja radikalią kairę Europos civilizacijai silpninti. Yra labai aiškiai dokumentuota, pavyzdžiui, Kinijos įtaka Vakarų universitetams. Taip pat Arabų šalių įtaka. Pirmiausia finansinė, netgi ne tokia labai slapta – per naftos šalių arba Kinijos paramą yra daroma įtaka institucijoms, formuojančioms Vakarų visuomenes, jų vertybes. Buvo laikas, kai ir tos pačios Rusijos įtaka Vakarų universitetams buvo akivaizdi, kai iškiliausi Vakarų filosofai važinėjo į lenininę ir stalininę Rusiją ir ten žavėjosi jiems rodomais potiomkino kaimais.
Deja, būtent universitetai šiandien yra tokios mirštančios kultūros raiškos centrai ir variklis. Mes kaip Europa išgyvename tokį etapą ir reikia tai pripažinti. Ar dabar konkrečiai mes žinome, kad yra kažkokie Rusijos pinigai skatinti kažkokią veiklą? Aš tokių faktų neturiu. Bet mes gerai žinome ryšį, kad vadinamieji leftistai, žmonės, kuriuos žavi tai, ką čia kritikavome, žavi pasityčiojimas iš religijos, iš europinės civilizacijos, taigi kad jie labai dažnai yra neslepiantys palaikymo antivakarietiškai ašiai, Irano kultūrai, Palestinai, tai pačiai Rusijai, Kinijai, apskritai vadinamajam daugiapoliam pasauliui, apie kurį svajoja šios šalys.
Kiek jų vaikšto su Sovietų Sąjungos tatuiruotėmis, žavisi komunistiniais veikėjais kaip Če Guevara ir t.t.? Idėjinis ryšys tarp Sovietų Sąjungos teisių paveldėtojos Rusijos ir tarp šiandieninių Vakarų marksistų yra aiškus.
Šie Vakarų marksistai geopolitinės situacijos, manau, ir nesupranta, ir tiesiog nekenčia pačios Vakarų kultūros ir nori ją perkurti. O Rusija nekenčia Vakarų kultūros dėl geopolitinių priežasčių. Ji tiesiog nori Vakarų silpnėjimo. Ir Rusija supranta, kad kultūros silpnininmas silpnina pačią civilizaciją. Todėl Vakarų leftistų veikla yra ypač naudinga ir palaiki Rusijai, nors jie patys ir ne visada sąmoningai palaiko Kremlių, priešingai, dažnai baisisi ten vykstančiais žmogaus teisių pažeidimais ir panašiai.
Kitaip sakant – motyvai skirtingi, o neapykanta vienoda?
Taip. leftistai nekenčia Vakarų kultūros, kaip kažko, kaip jiems atrodo primesto, kaip galios struktūros, tradicinių normų palaikymo mechanizmo. Jie nori tai sugriauti ir sukurti dar patys nežino ką. Motyvai tikrai skiriasi. Ir aš nesakau, kad Vakarų leftistai dirba Rusijai. Tai būtų nepagrįstas teiginys. Bet jie vienareikšmiškai dėl savų chaotiškų ideologinių motyvų dirba darbą, kuris Rusijai yra labai naudingas.
Taigi, Rusija, šiuo metu būdama kare, galėtų stiprinti savo bandymus, tuos dalykus dar labiau įtraukti į propagandos paketą? Kol kas pagrindiniai Maskvos šūkiai yra susiję su „denacifikacija“ ir „demilitarizacija“. Kova su „geiropa“ – toks atsarginis, proginis naratyvas – ir proga suteikta?
Taip. Olimpinių žaidynių atidarymas ir žodžių karas po jo tai puikiai iliustruoja. Štai Vakarų leftistai padarė šitą renginį. Labai džiaugėsi, kad juo neva parodė toleranciją, įtrauktį, įvairovę ir t. t. Bet turbūt jiems nelabai rūpi, kad padovanojo nuostabų įrankį, pretekstą Rusijai įtikinamai varyti propagandą, juodinti Vakarus, jų kultūrą, kalbėti apie moralinę degradaciją ir t. t. Rusijai labai apsimoka ir labai patinka, kad atsitiko toks dalykas. Ji būtų mielai mokėjusi už tokį atidarymą ir tokią progą pašiepti Vakarus.
Bet juk tie patys kairuoliai (labai marga publika), kurie kaltina jus palaikant rusišką naratyvą LGBTQ klausimu, norom nenorom palaiko pagrindinį Kremliaus ruporų skandavimą – apie visur esančius nacius. Ir „pribaltai fašistai“, ir Ukainos „banderovcai“, ir visi, planetoje kas ne su jais, esą palaiko nacizmą. Mūsų vietiniai „tolerantai“ irgi lietuviškų nacių ieško po kiekviena pagalve. Ko verta jau K. Škirpos istorija. Čia jie net vizualinę medžiagą naudoja tą pačią, kaip rusų žiniasklaida. Kas tai? Chaosas makaulėse?
Tai yra paviršutiniška pozicija ir loginė klaida teigti, kad kažkieno motyvai ar tikslai sutampa vien dėl to, kad kažkokiame taške sutampa jų išsakoma kritika. Lietuvoje gerą dešimtmetį yra taip, kad jei, pavyzdžiui, kritikuoji bandymus perkurti šeimos sampratą, kritikuoji lyčių pasirinkimo kvailystę ir panašius dalykus, tai tu neva esi su Kremliumi, nes ir Kremlius tai kritikuoja. Nors faktas, kad tu iš tiesų esi su puse Vakarų Europos visuomenių, kurios irgi tai kritikuoja. Kad esi ir su sveiku protu, nes sveikas protas tuos dalykus kritikuoja. Esi kartu su europine civilizacija per visą jos daugiau kaip 2000 metų istoriją, nes ji atmetė ir net pagalvoti negalėdavo apie tokius dalykus iki pat XX amžiaus pabaigos. Lietuvoje sistemingai ignoruojama, kokie protestai prieš leftistinį šeimos ir lyties perkūrimą, prieš LGBT reikalavimus, vyko visoje Vakarų Europoje pastarąjį dešimtmetį. Kai tik tai buvo parodoma, bandyta tai vaizduoti kaip neva irgi „Kremliaus ranką“. Taip žmonės nuteikinėjami, kad kas konservatyvus ar tiksliau tiesiog sveiko proto moralės klausimais, tam pakeliui su Kremliumi. Tai sąmoningas žmonių stūmimas į priešišką informacinę erdvę ir į Putino rankas. Laimei, Lietuvoje tai veikia sunkiai, nes mes matėme ir vyresni net atsimena, ką reiškia būti „išlaisvintam rusiškojo pasaulio“. Tačiau Vakaruose tokia propaganda veikia puikiai ir nuteikia konservatyvesnius žmones tikėti, kad Putinas – kuris jiems toli ir nebaisus – yra kažkoks tradicinių vertybių gynėjas. Tai baisi žala Europai.
Norėčiau atkreipti dėmesį, kaip ironiškai tai atrodo Ukrainos karo kontekste. Ukraina yra akivaizdžiai konservatyvesnė visuomenė už Rusijos. Šiek tiek labiau religinga, konservatyvesnė šeimos klausimu. Sociologiniai tyrimai tai gana aiškiai parodo. Tačiau mums bandoma vaizduoti, kad konservatyvi pozicija pastato mus į vieną gretą ne su Ukraina, o su Rusija.
Stop. Jums čia oponuotų, kad jie, suprantate, kitaip žiūri į Stambulo konvenciją. Ir ką tuo pačiu padarė Ukraina? Įteisino daugiau galimybių vienalytėms šeimoms ir t. t.?
Nieko daugiau neįteisino. Aš kategoriškai nesutikčiau. Ukraina priėmė Stambulo konvenciją, kai tai buvo iškelta Vakarų Europos šalių kaip kategoriškas reikalavimas pagalbai kare gauti. Tai buvo vienas niekingiausių puslapių šiuolaikinės Europos Sąjungos istorijoje. Europos Sąjunga laužė Ukrainai rankas, kad čia yra papildoma ideologinė sąlyga tam, kad padėtų kariaujančiai šaliai.
Tai yra baisi gėda. Aišku, kad Ukraina tada sutiko, priėmė tą Stambulo konvenciją, kurios dabar niekaip neįgyvendina. Dabar negalėčiau detalizuoti, bet Ukraina dar ir ratifikuodama ją pasirašė dokumentą, nurodydama tam tikras išlygas – kaip tai bus taikoma ir koks rezervuotas jos požiūris.
Buvo kitas melas viešumoje, kad Ukraina neva štai jau įteisina vienalytes sąjungas. Kas buvo nesąmonė. Nes tiesiog Ukrainoje pagal įstatymus reikia labai mažai parašų tam, kad oficialiai būtų inicijuojamas įstatymas piliečių iniciatyva.
Karo kontekste nedidelis skaičius, apie keliasdešimt tūkstančių žmonių Ukrainoje iniciavo vienalytės partnerystės įstatymą. Prezidentas privalėjo jį registruoti. Jis užregistravo ir šitas dokumentas jau du metus guli, nes niekas jam nepritaria ir jo nepriima. Kas matė kokius nors šio karo vaizdo įrašus, žino, koks vienas pagrindinių žodžių yra ukrainiečių žodyne priešui įvardyti. Nelabai tolerantiškas.
Šiandien galim sau meluoti apie tai, kad konservatyvus požiūris į kultūrą ir civilizaciją yra neva prokremliškas. Bet iš tikrųjų jis yra labiausiai proeuropietiškas koks tik gali būti. Nes pati Europa kaip civilizacija, jeigu nori išlikti stipri, o ne silpna, turi save teigti, savimi didžiuotis. Ji turi žiūrėti, kas yra gero joje, istorijoje ir kultūroje ir tuos dalykus stiprinti, juos skleisti, rodyti, didžiuotis, ugdyti jais didžiuotis jaunimą. Ir ta leftistinė kultūra, kuri gėdijasi kolonializmo istorijos, rasizmo, mažumų priespaudos kaip neva svarbiausių dalykų Europoje, gėdijasi kitų puslapių savo istorijoje, akcentuoja tik tai, ko gėdijasi.
Ir tuo save silpnina bei ėsdina?
Žinoma. Labai dažnai Europos šalys savo pilnas imigrantų klases moko, kad mes labai kalti, labai gėdijamės savo istorijos. Tai yra Europos silpnėjimas, tai yra kelias į jos pražūtį. Tuo labai didžiuojasi ir džiaugiasi Rusija. Ir tik priešingai darydami, ieškodami, kas yra teigiama, pozityvu ir verta pasididžiavimo mūsų kultūroje ir istorijoje, mes galim „atsistoti ant kojų“ kaip Europa.
Ar bijote Donaldo Trampo? Kas bus jei laimės Trampas?
Viskas yra neapibrėžta. Mes nežinome, kas bus geopolitiniu požiūriu, jeigu bus išrinktas Trampas. Yra didžiulis šansas, kad bus daugiau nuolaidų Rusijai. Yra didžiulis šansas, kad su Rusija kaip tik bus elgiamasi daug griežčiau, nes tiesiog nebus bijoma branduolinio šantažo.
Akivaizdu, kad Trampo politika žaliojo kurso atžvilgiu yra daug geresnė geopolitiškai. Yra aišku, kad jis imtųsi išgauti JAV žaliavas, iškastinį kurą, nebetrukdytų tam dirbtinai dėl ideologinių priežasčių, kaip dabar trukdo J. Baideno administracija. Tai reikšmingai mažintų dujų ir naftos kainas ir tuo labai silpnintų Rusiją.
Jeigu Trampas sumažintų žaliavų kainas tiesiog įjungdamas žalią šviesą jų gavybai ir prekybai, Rusijos ekonomiką tai pastatytų į labai sudėtingą situaciją. Ar taip bus, ar ne? Aš prognozuoju, kad bus. Tuo pačiu, ar Trampas galėtų norėti nuolaidų Ukrainai, kurios atrodytų kaip jo paties administracijos silpnumas? Akivaizdu, kad Ukraina ir JAV yra sąjungininkai. Ukrainos teritorinės nuolaidos ir pralaimėjimas Rusijai būtų ir D. Trampo kaip Ukrainos sąjungininko silpnumo demonstravimas pasauliui. O ši asmenybė nesuderinama su tokiu scenarijumi. Jis labai susirūpinęs savo kaip stipraus lyderio įvaizdžiu ir pasiruošęs tokį įvaizdį ginti.
Ir tai yra veiksniai, kurie gal kam gali atrodyti iracionalūs, bet aš manau šiuo atveju svarbūs ir lemiantys, kad Trampas ieškotų, kaip laimėti ir atrodyti stipriam visame pasaulyje. Gal ne tiek labiau rūpindamasis Ukraina, aš nemanau, kad jam ji labai rūpi. Bet jam rūpi, kad JAV būtų ir atrodytų stipri pasaulinė galybė jam einant Prezidento pareigas. Tai aš tikrai nesu tikras, kaip bus. Aš manau, kad niekas to negali pasakyti.
O jeigu Kamala Harris, kas tada?
Su K. Harris irgi nėra aišku. Nes struktūriniai veiksniai Amerikoje, institucijos, vyraujanti doktrina, karjeros politikai ir tarnautojai kreipia laikytis ligšiolinės politikos – duoti Ukrainai per vėlai ir per mažai, viešai bijoti galimos eskalacijos iš Rusijos pusės. Aš manau, tai būtų leitmotyvas JAV politikos prie K. Harris. Ji yra radikali leftistė, bet toks riboto rėmimo ir viešo taikingumo kursas bei retorika, manau, išliktų.
Ir ji dar šiek tiek palaiko „Hamas“ teroristus.
Taip, ir dar palaiko „Hamas“. Aš manau, kad Izraelis turėtų būti susirūpinęs pačia blogiausia prasme galima perspektyva, jeigu K. Harris būtų išrinkta. Stabili, užtikrinta ir ilgalaikė JAV parama Izraeliui galėtų pasibaigti. Na bet čia šalutinė tema. Manau, ji ideologiškai būtų linkusi labiau atsitraukti, tiesiog todėl kad jai neatrodo, kad JAV turi kokią nors teisę į hegemoniją pasaulyje. Kitos civilizacijos, kitos kultūros, tarp jų ir Rusija, gali turėti įtakos sferas, o Vakarai turi nuolaidžiauti ir akcentuoti savo istorines kaltes ir silpnumą. Nes tai yra vienas iš pamatinių leftistinio mąstymo nuostatų. Kad europiečiai, vakariečiai, neturi teisės galvoti, kad jų pasaulio suvokimas yra viršesnis, kad jie gali būti pasaulio policija. Leftistui tai pasibaisėtina mintis. O štai koks nors „rusų pasaulis“, nuskriaustas ir Kitas, tokią teisę leftistų akimis turi.
Vytautas Sinica yra Nacionalinio susivienijimo partijos vicepirmininkas, Vilniaus miesto tarybos narys
