Kaunui tapus UNESCO pasaulio paveldo dalimi, antradienio popietę terasa ant Kauno Kristaus Prisikėlimo bazilikos stogo tapo erdve šio istorinio įvykio pristatymui. Nominacinės bylos rengėjai, Kauno atstovai, grįžę iš 45-osios Pasaulio paveldo komiteto sesijos Saudo Arabijoje, ir kiti svečiai dalijosi mintimis apie prestižinį Optimizmo architektūros pripažinimą, šio statuso reikšmę miestui ir visai šaliai, aptarė numatomus darbus bei esamų tęstinumą.
Titulas su įsipareigojimu
„Miestą pradėjome tvarkyti dar nesitikėdami sulaukti UNESCO pripažinimo. Pradžioje planavome sutvarkyti centrinę dalį – nudažėme apie 150 fasadų. Kauniečius tvarkytis skatinome finansiškai prisidėdami per Paveldotvarkos programą ir tęsiame tai toliau. UNESCO – didžiausia dovana miestui. Dėkojame visiems, prisidėjusiems prie šio istorinio pasiekimo“, – susirinkusius pasveikino Kauno meras Visvaldas Matijošaitis.
Kauno nominacinės bylos bendraautorė, „MASH Studio“ urbanistikos ir strateginio planavimo biuro partnerė Živilė Šimkutė įgarsino, kad pelnytas titulas nereiškia UNESCO teritorijų pavertimo muziejumi po atviru dangumi. Miestas, anot jos, ir toliau plėsis, išliks gyvas.
„Kaunas vystėsi daugybę metų, atsirado naujų pastatų, kurie skyrėsi savo tūriu, tačiau svarbiausi šios teritorijos elementai išliko. Galėjome įrodyti, kad mūsų bendruomenės savarankiškai jais rūpinasi. Dabar dėmesys bus iš viso pasaulio, kuris pripažino, kad ši teritorija reikalinga visiems.
Ateityje vystysis Aleksotas, Žemoji Freda. Mikrorajonai turės tarpusavyje kalbėtis architektūriškai, erdviškai, funkciškai. Bet vis tiek didžiausias dėmesys išliks Naujamiesčiui ir Žaliakalniui“, – kalbėjo ji.
Toks miesto plėtros pavyzdys istoriškai matomas ir analizuojant Kauno tvirtovės teritorijų palikimą, į kurį darniai įsiliejo Minties Rato, Perkūno, Kauko kvartalai. Pasak istorikės Raimondos Rickevičienės, jeigu Kauno tvirtovė nebūtų taip glaudžiai apjuosusi miesto, dabar neturėtume tokių teritorijų.
Daugiau turistų ir kitų naudų
„UNESCO sesijoje svarstyta apie 50 paraiškų – mūsiškė išskirtinė savo turiniu, kontekstu ir vertybės pobūdžiu. Dauguma kitų teiktos dėl kultūrinių kraštovaizdžių, archeologinių, pavienių vietovių ar kompleksų. Urbanistinių vertybių, iš tiesų, nedaug. Kaunas tikrai išsiskyrė tiek savo apimtimi, tiek miesto struktūra, tiek laikotarpiu. Tai taip pat sulaukėme ir kitų šalių susidomėjimo“, – įžvalgomis dalijosi Kultūros ministerijos Kultūros paveldo politikos grupės patarėja Sigita Bugenienė.
Prieš kelerius, dirbdama Kauno savivaldybės Kultūros paveldo skyriuje, S. Bugenienė parengė sistemingą teritorijų apsaugos bei valdymo priemonių planą, palygino Kauno ir pasaulio praktikas.
Specialistai vieningai sutaria, kad Kaunui suteiktas UNESCO titulas sukurs daugybę pridėtinių verčių. Ilgalaikėje perspektyvoje augs miesto ekonomika ir čia atvykstančių turistų srautai, efektyvės kultūros paveldo apsauga, didės bendruomenių, nevyriausybinių organizacijų ir kitų dalyvių bendradarbiavimas garsinant tarpukario „grynuolius“, gamtines vertybes ir miesto vardą.
„Būnant Rijade labai jautėsi komandos susidirbimas, noras vienas kitą papildyti. Šią nominaciją gavome ne už kažkokius įsipareigojimus ateityje, o už tai, ką jau esame padarę. Noriu nuraminti, kad neįsigaliojo jokie nauji mokesčiai ar įstatymai“, – teigė savivaldybės Kultūros paveldo skyriaus vedėjas Saulius Rimas.
Tapo visos žmonijos paveldu
Pasaulinis Kauno paveldo pripažinimas taps dar didesne paskata kauniečiams atnaujinti jiems priklausantį turtą saugomose teritorijose. Specialistai ramina, jog procesai išliks tokie patys – į UNESCO vertybių sąrašą įrašytos teritorijos ir vertingiausi istoriniai pastatai jau yra saugomi Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registre, atitinkančiame UNESCO standartus.
„Pasaulio paveldo programa – viena populiariausių, žinomiausių ir sėkmingiausių. Įrašę penktą Lietuvos vertybę į Pasaulio paveldo sąrašą, mes iš tiesų dar labiau atsiveriame tarptautiniam bendradarbiavimui. Ji tampa ne tik mūsų nacionaliniu, bet ir pasaulio, žmonijos paveldu“, – kalbėjo Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos sekretoriato Paveldo programų vadovė Renata Vaičekonytė-Kepežinskienė.
Rugsėjo 18-ąją Saudo Arabijos sostinėje Rijade, 45-ojoje Pasaulio paveldo komiteto sesijoje, unikalus Kauno paveldo fenomenas – optimistiškos Laikinosios sostinės statybos, į kraštovaizdį įsilieję modernistiniai pastatai ir lietuviškos tradicijos – įrašyti į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą.
Kelias iki finišo
Įrašymo į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą darbai prasidėjo dar 2015 m., kai Kauno modernizmo architektūra buvo įvertinta Europos kultūros paveldo ženklu, o kiek vėliau miestui suteiktas ir UNESCO dizaino miesto vardas.
„Esu dėkingas tuometiniam vicemerui Povilui Mačiuliui, kuris tuomet pasiūlė imtis šios iniciatyvos ir netrukus su komanda davė pradžią pirmiems apčiuopiamiems darbams. Profesorės Marijos Drėmaitės vadovaujamas kolektyvas atliko milžinišką darbą. UNESCO titulas taps svarbia Kauno istorijos dalimi. Turime tuo didžiuotis“, – sako Kauno meras V. Matijošaitis.
Per dvejus metus paruošta ir UNESCO Pasaulio paveldo centrui pateikta preliminari Kauno modernizmo architektūros paraiška. 2017 m. sausį ji įrašyta į Lietuvos preliminarųjį sąrašą (ang. Tentative List) bei perduota patariamosioms organizacijoms susipažinti. Tais pačiais metais ekspertų komanda pradeda rengti Kauno nominacinę bylą „Modernusis Kaunas: optimizmo architektūra, 1919–1939“.
Į daugiau kaip 400 puslapių dokumentą nugulė tikslios vertybės ir jų apsaugos zonos, pristatymas – nuo istorijos bei raidos apžvalgos iki įrašymo į Pasaulio paveldo sąrašą pagrindimo bei lyginamųjų analizių. Kruopščiai paruoštas dokumentas 2019 m. pristatytas užsienio ekspertams Tarptautiniame modernizmo miestų forume. 2021 m. vasarį Pasaulio paveldo centrui Paryžiuje pateikta galutinė Kauno nominacinės paraiškos versija.
UNESCO statusas suteiktas ne pastatų rinkiniui, o tarpukario Kaunui kaip vientisai urbanistinei vertybei. Tituluojama teritorija susideda iš Naujamiesčio, Žaliakalnio 1-osios ir 2-osios kultūros paveldo vietovių, čia esančių pastatų, gamtinių vertybių – nuo žaliųjų šlaitų, Ąžuolyno iki Nemuno slėnių.
