Pagoniškasis paveldas: gėlių, žolių ir Žemynos pagarba
Žolinių pavadinimas glaudžiai siejamas su žolynais – žolėmis, gėlėmis ir augalais. Senovėje šiomis dienomis lietuviai pagerbdavo Žemyną – Žemės deivę, kurios kultas siejosi su derliumi, augmenijos branda ir padėka už gamtos dovanas. Per šventę būdavo renkamos vaistažolės bei laukinės gėlės. Jos turėjo ne tik puošybos, bet ir apsauginę bei gydomąją prasmę. Vainikai paprastai būdavo pinami iš septynių augalų: javų, ramunių, aguonų, čiobrelių, linelių ir kt.
Liaudies tradicijose vainikai buvo saugomi ir sunaudojami žiemos metu – verdant ar naudojant apsaugai. Dzūkijos regione ši šventė buvo vadinama Kopūstine, o kai kur – Kanapinėle. Dažniausiai vainikai buvo sudaromi iš grūdų, laukinių gėlių ir daržovių.
Krikščioniška reikšmė: Marijos dangun ėmimas
Žolinės – tai ir katalikiška šventė, Švenčiausios Mergelės Marijos ėmimo į dangų iškilmės, kasmet minimos rugpjūčio 15-ąją.
Šios šventės ištakos glūdi Jeruzalėje (IV a. pabaigoje), o Vakarų Bažnyčioje ji minima nuo VI–VII a. Vietinėje tradicijoje per mišias šventinamos žolynų ir augmenijos puokštės – simbolis, jungiantis krikščionybę su gamtos kultu. Žolinė išsaugojo senojo Žemynos kulto pėdsakus – simboliniais puokštės elementais tapo grūdai, žolynai ir daržovės.
Žolinių magija – šiuolaikinėse tradicijose
Šiandien Žolinės – ne tik religinė šventė, bet ir proga paminėti tautinį identitetą, prisiminti bendruomenės šaknis. Lietuvoje tradicijos puoselėjamos įvairiais būdais: šventinami augalai, rengiami šeimos susibūrimai, festivaliai gamtoje ar miesto aikštėse.
Žmonės, kuriems brangios tradicijos, visoje šalyje ne tik renkasi į bažnyčią su šventinti atneštais žolių vainikais, bet ir žaidžia tradicinius žaidimus, dalijasi maistu, dėkoja gamtai už derlių. Tai tarsi ritualas, jungiantis praeitį su dabartimi, o tikėjimą – su kultūra.
