„Veikti ar / ir būti?“ – klausimas, kuris įvairiomis kino formomis ir pasakojimais skleisis kovo 18⎯balandžio 5 dienomis virtualiai vyksiančio „Kino pavasario“ teminėje programoje. Ji šiemet pakeis festivalyje rengtas autorines retrospektyvas. Su kasmet besikeičiančiomis festivalio metų temomis siejama ir dar viena „Kino pavasario“ dovanojama patirtis – nuo kovo 22 dienos MO muziejaus terasoje bus galima aplankyti „Kino pavasario“ vaizdo ir garso meno instaliacijas.
Siekdamas tarpdiscipliniškumo ir kinui artimos kalbos, festivalis vizualinio identiteto kūrybos procese 2020 ir 2021 metais daug dėmesio skyrė vaizdo raiškai. Taip pernai ir šiemet gimė po instaliaciją, interpretuojančią festivalio metų temas („Ateitys“ ir „Veikti ar / ir būti?“). Šie kūriniai – įvairių sričių menininkų bendradarbiavimo rezultatas, atskleidžiantis festivalio metų temų nuotaikas, suvokimą ir pajautimą per vaizdo darbų ir specialiai kurtos muzikos dermę.
Pernai per kelias dienas „Kino pavasaris“ buvo perkeltas į skaitmeninę erdvę, taigi instaliacijos pristatyti nespėta, tačiau šiemet festivalio sumanytojai pakvies išvysti abi. Šių metų festivalio vaizdo ir garso meno instaliacija prasmingai atliepia ir vizualiai perteikia teminę filmų programą.
Ką išvysite teminėje programoje?
Šių metų pagrindinė „Kino pavasario“ tema artima ir daugelį metų ištikimai festivalį palaikančiam didžiajam rėmėjui ERGO, kuris pristato 11 filmų teminę programą. 5 programos filmai bus prieinami virtualiojo festivalio žiūrovams, o kiti 6 filmai lauks kino teatrų didžiųjų ekranų.
Kodėl šių metų „Kino pavasario“ teminė filmų programa pavadinta „Veikti ar / ir būti?“, kokie įvairaus laikmečio ir žanrų žinomų režisierių kūriniai laukia žiūrovų ir kokie nauji filmai siejami su pagrindine tema, paklausėme festivalio programos sudarytojų Mantės Valiūnaitės, Aistės Račaitytės ir Andrejaus Tănăsescu.
Trumpai papasakokite apie festivalio temą ir teminę programą „Veikti ar / ir būti?“.
Mantė: Tema ir teminė programa mano mintyse pradėjo vystytis po per pirmą karantiną pamatyto filmo Kelly Reichardt „Naktiniai judesiai“ ir Toddo Hayneso „Saugi“. Tarp jų užsimezgęs dialogas pasirodė neįtikėtinai aktualus šiandienėje situacijoje. Kai savo mintimis pasidalijau su kolegomis, kartu išgryninome klausimą „Veikti ar / ir būti?“. Tai klausimas, kuris padeda iš naujo permąstyti savo, kaip asmens ir kaip bendruomenės, elgesį ir pasirinkimus. Norėjosi teminėje programoje gręžtis į praeitį ir skirtinguose kontekstuose atrasti šį klausimą, kuris dažnai iškyla, kai radikaliai keičiasi aplinka ir seni veikimo modeliai nebetinka.
Aistė: Man festivalio tema prasideda egzistenciniu klausimu, ar apskritai gyventi. Įvairių neteisybių akivaizdoje, laukiant liūdnų prognozių ir kasdien vis artėjančios mirties. Jei pasirenkamas gyvenimas, jis mus kasdien pastato į situacijas, kuriose renkamės tarp aktyvaus ir pasyvaus buvimo. Šis klausimas nepaprastai platus: nuo atkaklaus Sizifo maišto prieš gyvenimo absurdą ridenant į kalną vis vieną nusiritantį akmenį iki konkretaus aktyvizmo, kovojančio prieš politines sistemas, socialinę neteisybę arba žmonių abejingumą klimato problemoms.
Andrejus: Manau, kad „Veikti ar / ir būti?“ yra itin aktuali festivalio tezė. Tai – svarbus ženklas, kad auditorija statoma akistaton su esminiais kasdienybės klausimais, kurių padariniai paveikia visuomenę ir plečiasi už jos ribų. Mūsų pasyvusis ar (re)aktyvusis santykis su pavaizduotomis idėjomis, situacijomis ar emocijomis yra dialogo tarp kino ir auditorijos branduolys. Kiekviename žiūrove sukelta trintis yra svarbus ir būtinas procesas, dėl kurio sąmoningai analizuojame savo padėtį ir santykį su supančiu pasauliu.
Kokį vieną iš teminės programos filmų rekomenduotumėte?
Aistė: „Gatvės vaikai“ (Streetwise, rež. Martin Bell, 1984). Viena vertus, gyvenimas gatvėje yra nuožmi kasdienė kova už išlikimą ir radikalus maištas prieš skaudžias aplinkybes arba sistemą, kurioje individas nepritapo. Kita vertus, šis pasirinkimas ⎯ tai kartu ir tam tikras apsisprendimas nebebandyti kiekvieną akimirką kažkuo tapti, įrodyti, įtikti, o lengvas plaukimas pasroviui, buvimas čia ir dabar, tarsi rytdiena neegzistuotų. Tik ar šis pasaulis yra iki galo svetingas pasirinkusiesiems ne veikti, o būti?
Mantė: Paprasta filmo „Žaliasis spindulys“ (The Green Ray, rež. Éric Rohmer, 1986) istorija apie Delfiną, kuri jaučia spaudimą iš aplinkos ir iš pačios savęs, kaip galima geriau praleisti atostogas ir pamiršti buvusį vaikiną, tampa metafora apie autentišką egzistenciją. Tiksliau netgi būtų pasakyti, priimti save tokią, kokia esi, ir kiek daug laisvės tuomet atsiranda. Kai Delfina supranta, kad visų draugių patarimai, kaip reikia gerai leisti laiką, jai netinka, pagaliau pripažįsta sau, ko iš tiesų trokšta.
Andrejus: Shirley Clarke kurtas „Jason Holliday portretas“ (Portrait of Jason, 1967) įkūnija slidžią ribą tarp autentiškumo ir vaidybos tiek savo formaliąja, novatoriška „cinéma verité“ struktūra, tiek pagrindiniu subjektu J. Holliday. 12 valandų trukęs filmavimas pateikiamas eliptiškai. Žiūrovas stebi J. Holliday pasakas apie ekstravagantišką jo gyvenimo būdą, kurios atskleidžia egzistencinę vaidybos būtinybę homoseksualiam afroamerikiečiui, gyvenančiam 1960-ųjų JAV.
Kokie nauji kitų programų filmai siejasi su festivalio tema?
Aistė: Įdomiausia tai, kad klausimas „Veikti ar / ir būti?“, kilęs iš šiandienos neapibrėžties, tapo labai įdomia filmų skaitymo priemone. Užduodant jį skirtingiems filmams, veriasi gyvenimiška išmintis. Tikrai daug filmų per klausimo „Veikti ar / ir būti?“ prizmę suskamba naujai. Galima paminėti „Quo Vadis, Aida?“ (rež. Jasmila Žbanić), „Kino mirtis, mano tėčio taip pat“ (The Death of Cinema and My Father Too, rež. Dani Rosenberg), „Šuo, kuris negalėjo neloti“ (The Dog Who Wouldn’t Be Quiet, rež. Ana Katz) ir kiti. Ką jau kalbėti apie ne vieno dokumentinio kino programos filmų herojus, kurie su minėtu klausimu susiduria kiekviename žingsnyje.
Andrejus: Atkreipčiau dėmesį į filmus „Natūrali šviesa“ (Natural Light, rež. Dénes Nagy) ir „Saulėlydžio bučinys“ (Twilight’s Kiss, rež. Ray Yeung). „Natūrali šviesa“ – tiksliais psichologiniais niuansais konstruojama kare patiriama moralinė dilema, o „Saulėlydžio bučinys“ – egzistencinė subtilaus grožio dilema, pasverianti tikrą laimę ir savirealizaciją prieš asmeninę atsakomybę šeimai ir visuomenės lūkesčiams.
Mantė: Pagrindinę temą labai taikliai atskleidžia ir filmas „Likit sveiki, pone Vongai“ (Goodbye Mister Wong, rež. Kiyé Simon Luang), kuriame pagrindinės veikėjos pasirinkimai simbolizuoja Laoso šalies vidinį pasipriešinimą Kinijos įtakai. Jos pasirinkimas veikti atvirai, išsakant nepatogią tiesą ponui Vongui ir pasipriešinant jo spaudimui kyla iš vidinės stiprybės, tikėjimo savo vertybėmis ir principais. Meilės istorija šiame filme tampa politine žinute.
Taip pat paminėčiau filmą „Karalių naktis“ (Night of the Kings, rež. Philippe Lacôte), kuriame pagrindinis veikėjas dėl išorinių aplinkybių priverstas pasakoti istoriją iki pat aušros – nuo to priklauso jo gyvybė. Šis performatyvusis jo veiksmas tampa mirties ar išlikimo klausimu, jis priverstas veikti, kad išsaugotų savo buvimą.
Žinomų režisierių kūriniai
Be programos sudarytojų rekomenduotų filmų, virtualiojo „Kino pavasario“ teminėje programoje žiūrovai ras ir vienu iš geriausių visų laikų rumunų filmų vadinamą kūrinį „Atkūrimas“ (Reenactment, 1968). Režisierius Lucianas Pintilie poetiškai ir griežtai kritikuoja klastingą, kompromituojančią galios prigimtį. Taip pat rekomenduojama atkreipti dėmesį į Rosos von Praunheim provokuojantį žvilgsnį į gėjų gyvenimus 8-ojo dešimtmečio Vokietijoje filme „Ne homoseksualas yra iškrypęs, o visuomenė, kurioje jis gyvena“ (It Is Not the Homosexual Who Is Perverse, But the Society in Which He Lives).
6 teminės programos filmai laukia, kol atsidarys kino teatrai. Didžiuosiuose ekranuose teminę programą atskleis režisieriaus Dereko Jarmano nepaprastai intymus dienoraštis „Mėlyna“ (Blue, 1993), vieno politiškiausių Afrikos kino balsų Medo Hondo filmas „O, saule“ (Oh, Sun, 1967), Tomáso Gutiérrezo Alea „Neguodžiantys atsiminimai“ (Memories of Underdevelopment, 1968) apie revoliucinius procesus Kuboje.
Teminę programą papuoš filmo „Degantis“ režisieriaus iš Pietų Korėjos Lee Chang-dong intelektuali drama „Mėtinis saldainis“ (Peppermint Candy, 2000). Žiūrovai taip pat turės galimybę pamatyti bene garsiausią feministinį filmą kino istorijoje ⎯ Chantal Akerman dramą „Žana Dilman, Komercijos krantinė 23, 1080 Briuselis“ (Jeanne Dielman, 23, Quai Du Commerce, 1080 Bruxelles, 1975) ⎯ ir 1977 metais Berlyno „Auksinį lokį“ laimėjusį filmą „Pakilimas“ (The Ascent) – paskutinį Larisos Šepitko filmą, vadinamą vienu geriausių vėlyvojo sovietmečio kino kūrinių.
Kovo 18⎯balandžio 5 dienomis festivalis vyks naujame „Kino pavasario“ virtualiajame kino teatre filmai.kinopavasaris.lt, naujos kartos televizijos TELIA TV filmų nuomoje ir namų kino platformoje „ŽMONĖS Cinema“.
Projektą remia Lietuvos kino centras, finansuoja Lietuvos kultūros taryba, Europos Sąjungos programa „Kūrybiška Europa“ MEDIA ir Vilniaus miesto savivaldybė. Festivalis „Kino pavasaris“ yra nepriklausoma privati iniciatyva.
