V. Garastas: „Tai – Lietuvos garbė, o ne mano reikalas“

Liepos 26-ąją prieš 30 metų Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė pradėjo paskutinį savo istorinio žygio, pasibaigusio Barselonos olimpiados bronza, etapą. Tačiau dar prieš atvykdami į Barseloną lietuviai turėjo nuversti kalnus. 90-metis Vladas Garastas visa tai prisimena puikiai. Čia pateikiami V. Garasto atsiminimai, papasakoti žurnalui „Krepšinio namai“.

Raupsuotasis

1988 metais SSRS rinktinė (Seule) tapo olimpiniais čempionais. Ten žaidė keturi lietuviai. (Rinktinės vyr. treneris) Aleksandras Gomelskis visiems buvo prižadėjęs, kad tapę olimpiniais čempionais visi galės išvykti dirbti į užsienį. Baigėsi tuo, kad jis išvažiavo vienas – į Kanarų salas. Visi kiti liko. O nuo vyr. trenerio priklausė labai daug kas. Kai vyr. treneriu tapau aš, daug kam pasirašiau leidimą išvykti. Arvydas (Sabonis) išvažiavo į Valjadolidą Ispanijoje, Rimas Kurtinaitis ir Sergejus Jovaiša – į Hageną Vokietijoje.  Buvo pasirašytas leidimas ir Šarūnui Marčiulioniui.

Kai išvyko A. Gomelskis, liko laisva SSRS rinktinės vyr. trenerio vieta. Aš nieko nemąsčiau. Man paskambino A. Gomelskis ir sako: paduok pareiškimą. Buvo trys kandidatai: Sergejus Belovas, latvis Armandas Kraulinis ir aš. Maskvoje reikėjo pristatyti programą, man teko kalbėti pirmajam. Buvau neblogai pasirengęs. Gavau 24 balsus, S. Belovas – 6, A. Kraulinis – 4. Taip tapau treneriu.

Už mėnesio – Europos čempionatas Zagrebe. Vienas klaikiausių mano Europos čempionatų. Niekas nevažiuoja, niekas nenori. Ko mums važiuoti? Mes – olimpiniai čempionai. Mus apgavo, mums žadėjo. Visi susirinko likus dviem savaitėms iki čempionato. Discipliną kontroliuoti buvo sunku, buvo net pats A. Gomelskis atvažiavęs padėti. Šiaip taip užėmėme trečią vietą. Mūsų lietuviai visai nelošė – stovėjo kaip akmeniniai. Kaip sakant, užšokau ant dalgio. Bet į kitais metais vykusį pasaulio čempionatą patekome.

Tačiau 1990-aisiais mūsų krepšininkai atsisakė žaisti už SSRS rinktinę. Čempionatas vyko Argentinoje.   Komandoje rusų buvo mažuma – estas, latvis, daug ukrainiečių. Iš pradžių nuvykome į Geros valios žaidynes Sietle (JAV). Ten pirmą dieną laikraštyje skaitau programą, kad amerikiečiai paims revanšą už Seulą. Maniau, šiandien tai gėdą apturėsim. O jie surinko 60 geriausių krepšininkų prieš du mėnesius, nuolat treniravosi ir mažino žaidėjų skaičių, kol liko penkiolika. Įsivaizduojat – tą dieną mes laimėjome.

Po to – 10 valandų skrydis į Argentiną. Tai buvo mano antras apsilankymas Argentinoje – pirmąsyk buvau 1986-aisiais. Argentinoje jau turėjome draugų lietuvių. Kai atskridau į Buenos Aires, pasitiko minia žmonių – pasirodo, lietuviai atėjo sutikti Lietuvos krepšininkų. Tačiau jų jau nebuvo.

Taip išėjo, kad finale susitikome su Jugoslavija ir užėmėme antrąją vietą. Jei būtų mūsų keturi vyrukai, turėjome galimybę tapti pasaulio čempionais. Tačiau tada jau buvo priimtas Lietuvos Nepriklausomybės aktas. 1991 metų lapkritį SSRS rinktinė dar nuskrido į Springfildą paminėti krepšinio šimtmečio. Sužaidėme trejas rungtynes, visas laimėjome. Grįžęs parašiau pareiškimą, kad mane atleistų iš SSRS rinktinės trenerio pareigų. Manęs dar prašė nenurodyti datos, bet pareiškiau, kad mes jau nepriklausomi, pas mus viskas kitaip.

Tačiau, nors ir pasitraukiau – kur eidavau, aplink mane – tuščias ratas. Bėgo kaip nuo raupsuotojo. Atrodo, velnias, ką aš padariau? Buvau vienintelis iš Lietuvos, kuris tapo SSRS rinktinės vyr. treneriu. Aš juk ne KGB komandą treniravau. Be to, komandoje beveik nebuvo rusų. Tada paskambino čekai ir pakvietė treniruoti Prievidzos komandą. Tiesa, iš pradžių norėjau patikrinti, kas tai per komanda, tad surengiau stovyklą Klaipėdoje. Kauno geležinkelio stotyje pamačiau iš traukinio išlipančią futbolo komandą – visi tokie mažiukai. Pamaniau, ką aš su jais darysiu… Ir tuometinėje Čekoslovakijoje užėmėme antrąją vietą, nors praėjusį sezoną komanda buvo aštunta. O dar kitais metais tapome paskutiniais Čekoslovakijos čempionais.

Būnant ten skambina Valdemaras Chomičius. O Lietuvos krepšinio valdžia net nekalbėjo. Maždaug, ką jis čia, parsidavęs, toks ir toks… Žinau, kas peckino mane. Jei pradėčiau kalbėti, tai galėtų slėptis tie tuometiniai patriotai. Kalbėjomės gana ilgai. Sako: „Treneri, kviečiam atvažiuoti pas mus, norime, kad būtumėte mūsų treneris“. Atsakiau: „Vyrai, kur jūs – ten ir aš“.

Krepšinio paskaitos

Vyrai parašė pareiškimą Lietuvos tautiniam olimpiniam komitetui, visi pasirašė. Atvažiavau ir pradėjome treniruotis Druskininkuose. Trenerių sudėtis buvo įdomi. V. Chomičius atsivežė Javierą Imbrodą. Puikus žmogus, su malonumu prisimenu. O Š. Marčiulionis atsivežė kitą trenerį – Donnie Nelsoną. Buvo dar Raimundas Sargūnas, su kuriuo mokėmės viename kurse. Kalbėdavomės apie krepšinį iki keturių ryto.

Pasiskirstėme darbą. Mes atsakome už fizinį pasirengimą, už greito puolimo organizavimą, pratimus, o jie (j. Imbroda ir D. Nelsonas) užsiėmė taktika. Tiesa, susėsdavome visi ir nutardavome, kokius derinius žaisime. Turėjome šešis derinius. Pusę treniruotės vesdavome mes – apšilimas, įvairūs pratimai… Kitą pusę jie veda taktines pratybas. O su tais reikalais būdavo taip. Mes aukštai pakeldavome pulsą ir panašiai, o per taktinius užsiėmimus intensyvumas krisdavo.

D. Nelsonas – puikus žmogus. Turi žinių, iš jo pasisėmiau daug patirties. Jie turėdavo tokių keistų dalykų, kurių mes nesupratome. Prisimenu, jis klausia manęs – kaip visi jūsų krepšininkai meta į krepšį? Pas mus pirmą kėlinį gal mes kokie trys ar keturi, bet antrą kėlinį mes tik Michaelas Jordanas ir Scottie Pippenas. Kiti neturi jokios teisės mesti į krepšį.

Na, ir tas aiškinimas. Baudos aikštelėje – čia turi viena koja stovėti, čia – mūsų namai, čia niekas neturi įeiti ir t.t. Arvydas (Sabonis) po Achilo sausgyslės operacijos subintuotomis kojomis vaikšto aplink ir burba, įterpdamas tuos tarptautinius žodžius: „Treneri, pasakykite jiems, kad imtume ką nors daryti, negaliu tiesiog vaikščioti“. Išeidavo tokia krepšinio paskaita. Tačiau nauda buvo.

Buvo reikalų ir susikalbėti. Padarėme taip – iš pradžių susėdome keturi treneriai ir trys žaidėjai: A. Sabonis, Š. Marčiulionis ir V. Chomičius. Aptardavome visus derinius ir paprašydavome krepšininkų pateikti pastabas – žaisti juk jiems, o ne mums, treneriams.

Toliau reikėjo spręsti, ką vežti žaisti. Reikėjo pasirinkti ką vežti – Alvydą Pazdrazdį ar Alfredą Vainauską. Balsavo už A. Pazdrazdį. Per rungtynes A. Pazdrazdis kažkokį „pasą“ davė, ir R. Kurtinaitis ėmė rėkti: „Kas jį čia atvežė?!“. Sakau, Rimai, tu atvežei, tu. Tada nutilo.

Neatiduosiu…

Po to prasidėjo draugiškos rungtynėlės. Pirmą nuvykome į Akropolio taurę Atėnuose. Aplošėm Italiją, Prancūziją, gavom nuo graikų dviem taškais. O paskui prasidėjo atranka. Birželio 22 d. Veiksmas vyko Badachose, Ispanijoje prie Portugalijos sienos. Ten laimėjome visas rungtynes. Svarbiausia, kad mes stipriai aplošėme Nepriklausomų Valstybių Sandraugos komandą (116:79).

Po to birželio 29 d. nuvykome į Saragosą. Ten susirinko aštuonios komandos, iš kurių keturios pateko į olimpines žaidynes. Atrankoje laimėjome visas 11 rungtynių – penkias Badachose ir šešias Saragosoje. Rezultatai stulbinantys.

Lietuva 1992 m. olimpiados atrankoje

Liepos 26 d. prasidėjo olimpinės žaidynės. Žinau, kad LTOK samdė lėktuvą, kad visos Baltijos šalių delegacijos vyktų drauge – kad nuvyktume prieš tris savaites iki olimpiados. Mes atsisakėme. O ką mes ten darysime? Į Ispaniją atvykome prieš keturias dienas. Ir La Korunjoje žaidėme dvejas (kontrolines) rungtynes su Brazilija ir Puerto Riku. Ir abejas gavome.

Olimpiadą pradėjome rungtynėmis su Kinija, jas smarkiai laimėjome (112:75). Po to pergalės sekė viena po kitos. Ir atėjo laikas žaisti su NVS. Viskas ėjosi normaliai. Po to kažkas užsikirto. Niekas nepataiko, žaidimas neina. O aš keisti bijau. Kadangi vyko toks dalykas, pokalbis. Prieš rungtynes prieina R. Kurtinaitis ir klausia: „Treneri, žinote, ką apie jus kalba Kaune?“. „Nežinau“. „Kalba, kad atiduosite rungtynes, gavote du milijonus.“ „Rimai, gali ir tris duoti, aš neatiduosiu. Čia yra Lietuvos garbė, o ne mano reikalas“. Įtariu, kas leido tokias kalbas. Jo nebėra tarp gyvųjų.

Per rungtynes prisiminiau tą pokalbį. Susikausčiau. Reikia keisti Marčiulionį, reikia keisti Sabą. Bent kiek. Bet jei pakeisiu ir pralošim, sakys – matai? Pakeitė ir gavom! Ir gavom (80:92).

Po rungtynių reikia nueiti į rūbinę. Ten – pragaras. Šauksmai, trenksmai. Vaikščiojau kokias penkiolika minučių, bijojau įeiti pro duris.  Įėjau, ir visi atsisuka į mane. Vyrai, sakau, nepykit, aš kaltas. Aš viską sudirbau. Turėjau keisti, nieko nedariau. Atleiskit man. Tada labai gerai pasakė Marčiulionis.

„Vyrai, mes lošiam 80 rungtynių per sezoną. Ir jei po kiekvieno pralaimėjimo taip psichuotume, turėtume jau būti beprotnamyje“.

O Arvydas supykęs taip trenkė kumščiu į lubas, kad išsinarino nykštį.

Grupėje užėmėme antrąją vietą ir turėjome žaisti su kitos grupės pirmąja vieta – Dream Team. O ten be šansų. Kai kas sakė – neleiskit mūsų, koks skirtumas kiek gausim – 20 ar 50? Rytoj mums reikia išlošti.

Kitą dieną žaidėme dėl trečios vietos su NVS. Situacija pasikeitė. Vyko rimta kova. Jie buvo pasirengę gana neblogai. Išsidėstė pusračiu. Ištraukė Arvydą iš gilumos. Kai jis neišeina – meta ir pataiko. (Viktoras) Berežnojus, (Aleksandras) Volkovas, (Valerijus) Tichonenka – visi su metimu. Šiaip taip sulaukėme pirmojo kėlinio pabaigos ir nutarėme pastatyti aikštę 1-3-1. Gintarą Krapiką paleidome lakstyti pagal galinę (liniją). Ir atsimušėm.

Po rungtynių dėl trečios vietos atėjo Vytautas Landsbergis su žmona. D. Nelsonas atidarė šampano bonką ir aplaistė visą Landsbergį. Žmona – ką jūs čia su mano vyru padarėt??? Tada Donas lietuviškai ėmė giedoti himną.  Ir visi drauge su Landsbergiu sudainavome.

Lietuva 1992 m. olimpiadoje

Buitis

Aprangas (olimpiadai) davė LTOK. Gavom aprangas iš „Adidas“. Bet, svolačiūgos… Žieminės aprangos. Liepos mėnesį. Pyko mūsų vyrai.

Dėl buities sąlygų. Po tos olimpiados pasakiau, kad manęs ten nenuskraidins joks lėktuvas ir ginkluoti žmonės. Kaimelyje pastatuose apsigyvenome 16 žmonių dviejuose kambariuose su vienu tualetu ir vienu dušu. Lauke – plius 40. Vyrai nežinojo ką daryti – gulėdavo ant grindų. Vienas vaistas buvo. Atsistoji po šaltu dušu – atvėsti. Tada guliesi į lovą. Užmigdavai antrą-trečią. O šeštą ryto, kadangi namelis stovėjo netoli kažkokios autobazės, į tą bazę pradeda važiuoti mašinos ir – pypt! Pypt! Eina per galvą ir tave prižadina. Tokiomis sąlygomis reikėjo gyventi ir po to žaisti. Ateini į krepšinio salę ir tik ten atsišaldai – vėsu… Ten gera būdavo.

Žiūrėdavome kaip amerikiečiai gyvena. Penkių žvaigždučių viešbutyje, su šeimomis. Atvažiuoja autobusas. Išlipa visi. Treneriai su marškinėliais, prieš juos neša kostiumus ant pakabos.

Dar vienas dalykas. Kaip gyveno kitos delegacijos. Visi televizorius turėjo, kondicionierius. Mes nieko neturėjome. Net ventiliatoriaus.

Skautingas buvo sėdėti rungtynėse ir rašytis pastabas. Aš sėdėdavau ir rašydavau. D. Nelsonas sėdėdavo ir rašydavosi. Po to sueidavome, pakalbėdavome. Per laisvą dieną – žaisdavome kas antrą – rengdavome planą kaip žaisti prieš tą ar kitą derinį. Ir mus nagrinėdavo. Tad turėdavome pateikti staigmenų – vis kitaip ir kitaip turėjo būti.

Bet tame pačiame pastate buvo kambarys olimpinio komiteto darbuotojams su puikiu televizoriumi. Užrakintas. Tai mūsų vyrai atsirakino duris, pasiėmė tą televizorių. Nes šalia gyveno kitų valstybių delegacijos, Kanada, berods, kitos. Jos žiūrėdavo televizorių. Mūsų vyrai eidavo į kiemą ir pro langą žiūrėdavo tą televizorių, kai rodydavo rungtynes. Mane apkaltino blogu auklėjimo darbu. Kaip galima įeiti į patalpas ir pasiimti televizorių.

Maitinimas buvo normalus. 24 valandas per parą – ką nori, tą valgai. Bet poilsio sąlygos buvo siaubingos. Kankynė.

Vertėją davė rusų kalbos. Tai mes jį pasiuntėme… Išeiti. Nes Sabas su Chomičiumi kalbėjo ispaniškai neblogai. Marčiulionis jau kalbėjo angliškai. Pazdrazdis kalbėjo angliškai. Bet vis tiek mes dar buvome rusai organizatoriams.

Pinigai

Pinigų šiek tiek suaukojo Amerikos lietuviai. Padėjo J. Imbroda. Kitoje Gibraltaro sąsiaurio pusėje yra Melijos miestelis. Meras buvo Imbrodos draugas. Jis davė Lietuvos rinktinei pinigų. Ten buvo turnyras. Mes persikėlėme, sužaidėme turnyrą ir taip užsidirbome pinigų. Tuo metu Lietuvoje pinigai, regis, buvo (Gedimino) Vagnoriaus žvėreliai.

Kai dėl rinktinės – kitaip nei dabar, kai visi ant blakstienų pastatyti.  Apsigyvenome Klaipėdos viešbutyje kuriam laikui. O viešbučio direktorius: „Garastai! Jei vakare nebus pinigų, nešdinkitės iš viešbučio!“. Malonu girdėti tokį sakinį. Taip buvo gerbiama viešbutyje Lietuvos rinktinė.

Kai Druskininkuose pradėjome treniruotis mokyklos salėje, lentos buvo keistos – nei stiklinės, nei guminės, kamuolys tiesiog prilipdavo. Sabonis sakė, kad nėra matęs tokių lentų jokioje pasaulio vietoje. Salytė 25 (metrai) ant 13. Maitinomės sanatorijoje. Vyrai pavalgo ir eina į miestą dar pavalgyti.

Tačiau vyrai kantriai tylėjo. Svarbiausia, suvažiavo iš visur. Labai vieningi buvome.