Evangelistas Morkus pasakoja apie pirmuosius Jėzaus stebuklus: Jajiro dukrelės prikėlimą iš numirusiųjų ir ilgai sirgusios moters pagydymą. Evangelistas pastebi, kad Jėzus pagydydavo tik tuomet, kai nelaimėje esantis žmogus tikėjo ir pasitikėjo juo. Nelaiminga moteris palietė Jėzaus drabužį tikėdama: „Jeigu paliesiu bent jo drabužį – išgysiu!“ (Mk 5,28). Jėzus pagyrė moters tikėjimą: „Dukra, tavo tikėjimas išgelbėjo tave, eik rami ir būk išgijusi iš savo ligos“ (Mk 5,34). Sinagogos vyresnysis Jajiras karštai maldavo: „Mano dukrelė miršta! Ateik ir uždėk ant jos rankas, kad pagytų ir gyventų“ (Mk 5,23). Kai žmonės pranešė, kad dukrelė jau mirusi, Jėzus nuramino tėvą: „Nenusigąsk, vien tikėk!“ (Mk 5,36).
Apie tikėjimo galią Jėzus yra pasakęs įspūdingus žodžius: „Iš tiesų sakau jums: jei turėtumėte tikėjimą kaip garstyčios grūdelį, jūs tartumėte šitam kalnui: „Persikelk iš čia į tenai“, ir jis persikeltų. Ir nieko jums nebūtų neįmanomo“ (Mt 17, 20).
Gyvename sekuliariame pasaulyje, kuris vertina tik tai, kas matuojama pinigais ir malonumais. Pinigus, seksą ir pramogas sudievinęs pasaulis nevertina arba mažai vertina dvasinius dalykus, tame tarpe ir tikėjimą. Mūsų dienų žmogui labai toli iki Evangelijoje paminėtos moters tikėjimo.
Dievo žodis kviečia mus pamąstyti apie tikėjimo svarbą žmogaus gyvenime ir ką reikia daryti, kad tikėjimas su metais vis gilėtų.
Pirmiausia, yra būtinas doras gyvenimas, nes tikėjimas ir nuodėmė drauge negali egzistuoti, kaip negali drauge būti ugnis ir vanduo. Jei norime, kad mumyse augtų tikėjimas, turime rūpestingai laikytis Dievo įsakymų, o jei per nelaimę suklystame, tuojau susitaikinti su Dievu. Jėzus, prieš žengdamas į dangų, savo mokiniams davė galią atleisti nuodėmes: „Kam atleisite nuodėmes, tam bus atleistos“ (Jn 20,23). Jei rūpestingai ir pakankamai dažnai naudojamės
Susitaikinimo sakramentu, išlaikyti tikėjimą nebus sunku.
Tikėjimas, panašiai kaip ir fizinė sveikata, reikalauja mūsų dėmesio ir pratybų. Mums geriausiai pažystama pratyba yra gera kasdienė malda. Sakau, gera malda, nes be dėmesio kelių maldelių sukalbėjimas tikrai nepalaikys brandaus tikėjimo. Turime kasdien Dievui paskirti bent keliolika minučių, kurias praleistume tyloje bendraudami su Dievu ir jam patikėtume savo gyvenimą ir viltis.
Tikėjimo kelionėje labai svarbi Eucharistija. Jeigu branginame šv. Mišias, ir jas švenčiame bent sekmadienį, jei dažnai maitinamės Eucharistija, tuomet mūsų tikėjimas yra pastatytas ant uolos, kuria yra pats Viešpats.
Labai svarbu sutvarkyti savo dienotvarkę, kad mūsų laisvą laiką nepasiglemžtų televizija ir internetas. Šis pavojus yra labai realus. Pasaulietinė žiniasklaida mus maitina menkavertėmis sensacijomis, o dvasinėms vertybėms neskiria jokio dėmesio.
Tikėjimo kelionėje yra labai svarbios rekolekcijos. Geros, kelių dienų rekolekcijos. Kas jose yra dalyvavęs, patvirtins, kad rekolekcijos atnaujina mūsų dvasinį gyvenimą ir ryžtą į priekį eiti tik su Viešpačiu. Tai galiu paliudyti ir savo asmenine patirtimi. Geros rekolekcijos padėjo išsaugoti pašaukimą į kunigystę, o vėliau pakelti visas lagerio bei tremties negandas. Suvokimas, kad esi Dievo mylimas ir lydimas, yra tarsi uola, ant kurios statai savo gyvenimą ir jokios audros jo negali sugriauti.
Kardinolas Sigitas Tamkevičius
