Tarptautinės krepšinio federacijos (FIBA) galva staigiai pajautė, su kokiu pasipriešinimu Europoje, o ypač Lietuvoje, buvo priimtas pasisakymas dėl svarstymo apie Rusijos ir Baltarusijos reintegraciją į krepšinio kovas artėjant Paryžiaus olimpinėms žaidynėms.
Andreas Zagklis netruko sureaguoti ir inicijavo skambutį su Lietuvos krepšinio federacija (LKF).
Skambutis iš būstinės Šveicarijoje buvo ne pirmas, bet šį kartą ypatingai Lietuvoje jautria tema – apie agresorių prisileidimą į krepšinį.
Zagklis kilusios įtampos fone kalbėjosi su LKF generaliniu sekretoriumi Mindaugu Balčiūnu. Pastarasis tikino, jog FIBA atstovo asmeniškai išsakyta pozicija nuramino.
„Aiškinau, koks yra kilęs uraganas dėl jo žodžių, – tinklalapiui BasketNews sakė Balčiūnas. – Jis žmogus tiek teisinosi ir supratau, kad čia yra audra stiklinėje. Aišku, kad visame tame yra Andrejus Kirilenka. Aišku, kad yra Tarptautinis olimpinis komitetas. Ir, aišku, mes matome tam tikrus judėjimus, taip pat kokie yra olimpinio komiteto prezidento pasisakymai.
Bet Zagklis pasakė, kad absoliučiai net nėra jokių svarstymų kažką leisti Rusijai. Sakė, jog FIBA sprendimas yra padarytas iki balandį vyksiančio valdybos posėdžio. Esmė ta, jog baigiasi to sprendimo galiojimas. Kad būtų padarytas naujas sprendimas, sakė, kad valdyba vėl susirinks.“
Zagklio žodžiai plačiai nuskambėjo per vizitą Vilerbane. FIBA vadovas Prancūzijos dienraščiui „L’Équipe“ pasakojo, jog balandį besirinksianti valdyba spręs ir dėl Rusijos bei Baltarusijos ateities krepšinyje.
2022 m. gegužę Vilniuje posėdžiavusi FIBA Generalinė asamblėja pašalino agresorius iš visų tarptautinių turnyrų. Šis nutarimas lapkritį buvo pratęstas iki kito posėdžio balandžio mėnesį.
„Yra du konkretūs aspektai krepšinyje, – „L’Équipe“ kovo 2 d. citavo Zagklį. – Pirma, mūsų sportas – komandinis. Be to, neutralių sportininkų sąvoka nėra tiesiogiai taikoma neutraliai komandai. Šis konceptas reikalauja daug darbo, apie ką reguliariai kalbamės su Tarptautiniu olimpiniu komitetu (IOC).
Kitas dalykas – olimpinės kvalifikacijos kelias krepšinyje prasidėjo seniai. Pavyzdžiui, moterims durys atsiveria per Europos čempionatą, kuriame nebus nei Rusijos, nei Baltarusijos. Lygiai tas pats galioja Baltarusijos vyrų komandai.
Yra tikimybė, kad suteiksime Rusijai galimybę dalyvauti kvalifikacijoje į olimpinę atranką, tačiau sprendimas bus priimtas balandį. Būdami aktyvūs Tarptautinio olimpinio komiteto nariai, nuolat bendradarbiaujame ir diskutuojame su Olimpinių federacijų asociacija (ASOIF) dėl bendros pozicijos. Tačiau iš mūsų pusės niekas nepasikeitė per paskutinius tris mėnesius.“
Zagklio išskirtas Rusijos atvejis tapo esminiu duotame komentare. Pasaulyje jau kurį laiką vyksta aršios diskusijos dėl Tarptautinio olimpinio komiteto (IOC) svarstymų apie Rusijos ir Baltarusijos sugrįžimą į olimpines žaidynes.
Neabejojama, jog ši IOC pozicija ir atsispindėjo FIBA galvos žodžiuose. Tokią nuomonę Balčiūnas susidarė kalbėdamasis su Zagkliu, pacituodamas jo išsireiškimą.
„Mūsų santykis su Tarptautiniu olimpiniu komitetu nėra vienareikšmiškas, bet mūsų, kaip organizacijos, vertybės yra labai aiškios. Priimti sprendimai atspindi jas“, – fragmentą iš pokalbio telefonu citavo Balčiūnas.
„Ilgai šnekėjomės su Zagkliu, – tęsė Balčiūnas. – Pasirodo, kad jie seka, kiek čia visko verda pas mus. Viskas operatyviai pasiekia juos. Buvau nustebęs, kad taip yra laikomas pulsas ant įvykių pas mus.“
– Ar jūsų nenustebino, jog iš Zagklio pusės nebuvo išstota griežčiau dėl kalbėto sprendimo? – tinklalapis BasketNews paklausė LKF vadovo.
– Jis ir negali išstoti kitaip, kadangi tai sprendžia valdyba. Zagklis negali prieš valdybos sprendimą pasakyti, kad bus taip. Tokiu atveju gali būti provokacijų, tas pats Kirilenka gali pradėti sakyti, jog viskas nuspręsta iš anksto. Zagklis turėjo išstoti su tokia pozicija, kad bus svarstoma.
Manau, jog jam vis tiek tenka laviruoti tarp Tarptautinio olimpinio komiteto, nes FIBA iš jo gauna daug pinigų. Jie gi visi vaizduoja tokius diplomatus. FIBA jaučia, jog savo padarytais sprendimas tikrai padarė viską, kad niekam nekiltų abejonių. Iš tikrųjų žiūrint, kas buvo iki dabar, visi sprendimai buvo į teisingą pusę. Dabar leido suprasti, kad bus lygiai taip pat, tik jis negali komunikuoti to.
– Kuo yra svarbus Tarptautinio olimpinio komiteto veiksnys, į kurį turi būti taip atsižvelgiama?
– Žiūrint bendrai, Tarptautinio olimpinio komiteto pozicija tikrai liūdina. Aišku, yra chartijos, sporto apolitiškumas ir autonomiškumas, kas aprašoma baltosiose knygose ir kituose dokumentuose. Jie bando išlaikyti kažkokį neutralumą, bet, mano asmeniniu suvokimu, ši situacija yra visiškai kitokia. Tokios agresijos šitais laikais niekas net nesapnavo blogiausiame sapne. Teko diskutuoti apie tai ir buvo šnekėta, jog dabar pasaulyje vyksta daug karų ir girdėjau bandymą argumentuoti, kodėl vienas karas turi išsiskirti iš jų?
Kai regime šitą karą taip arti, jo mastą ir brutalumą, jis iš tiesų tikrai yra išskirtinis. Matome, kad Rusija taip meistriškai ir brutaliai panaudoja sportą savo propagandai. Visa tai rodo, kad šioje išskirtinėje situacijoje privalo būti išskirtinė reakcija. Nebegalime prisidengti dokumentais, nors jie yra svarbūs ir sporte gina tikrai teisingas vertybes, bet situacija yra neeilinė. Suprantant, kad kiekvienas karas yra labai blogai, Ukrainoje sukeltas karas yra baisi baisi tragedija. Visos priemonės jį sustabdyti yra labai teisingos.
– Ar gali būti taip, kad Tarptautinis olimpinis komitetas mėgina stumti idėją persvarstyti FIBA priimtus sprendimus šalinti Rusijos ir Baltarusijos rinktines iš krepšinio?
– Pagal visą hierarchiją, atranką į olimpines žaidynes vykdo sporto šakos tarptautinė federacija, šiuo atveju krepšinyje – FIBA. Ir FIBA turi išlaikyti tam tikrą dialogą su Tarptautiniu olimpiniu komitetu, kas yra normalu. Tačiau sakyčiau, jog pati FIBA kol kas neleido suabejoti savo pozicija, išskyrus šitą pasisakymą, kuriuo buvo pasakyta, kad svarstys, bet nepasakė, jog išmes. Dėl to yra kažkoks abejonės įnešimas, bet tik tiek. Manau, balandį bus viskas aišku ir visi ramiai galėsime laukti olimpinių atrankų be rusų ir baltarusių.
– Ar FIBA centrinėje valdyboje yra asmenų, kurių dalyvavimas sprendimo priėmime ir jų buvimas ten gali taip pat kelti abejonių tvirtinant galutinę poziciją?
– Gali būti toks netikrumas, nes ten yra turkas, rusas. Europos valstybės tikrai nesudaro daugumos. Pavyzdžiui, Afrika, Azija ar Pietų Amerika nejaučia to karo taip, kaip mes jaučiame, todėl teorinių pasvarstymų gali būti. Jeigu žiūrėti į Jungtinių Tautų balsavimą dėl reikalavimo Rusijai išvesti kariuomenę iš Ukrainos, 45 šalys susilaikė arba nepalaikė rezoliucijos, bet 141 šalis (organizacijai priklauso 193 šalys – aut. past.) balsavo už.
Mes, kaip nacionalinė federacija, tikrai laikomės mūsų valstybinio požiūrio. Bet jeigu kokia krepšinio federacija laikytųsi savo laukinės valstybinės požiūrio ir būtų FIBA valdyboje, tada galėtų atsirasti kažkoks neaiškių balsų skaičius.
Tačiau esanti dauguma ir FIBA pati kaip organizacija yra progresyvios. Sakyčiau, kad gal net FIBA yra progresyviausia organizacija, nes futbolas parodė save iš pačios prasčiausios pusės neeliminuodamas Rusijos ir Baltarusijos. Nežinau, kaip bus toliau, bet jie savo nepriklausomumą demonstruoja tikrai ne vietoje. Bet krepšinyje dėl to neturiu jokių abejonių, kad FIBA ir savo vertybine sistema, ir sprendimais tikrai parodys, jog yra tvirta demokratinių vertybių gynėja.
– Valdybos sudėtyje Rusijos atstovas – Andrejus Kirilenka.
– Apie tai ir šneku. Garantuotai tai yra jo indėlis svarstymams ir jo dalyvavimas, manau, pristabdo Zagklį nuo išankstinio nuteikimo sprendimams. Kirilenka gali pradėti remtis visokiomis nuostatomis, kad negali būti išankstinio vertinimo, kad valdybos sprendimai turi būti autonomiški, neutralūs ir panašiai. Visų pirma, Zagklis – teisininkas, o po to krepšinio žmogus, todėl jis supranta, kaip reikia interpretuoti šituos dalykus.
– Matome IOC teikiamą idėją apie rusų ir baltarusių dalyvavimą olimpinėse žaidynėse bei kalbama apie neutralią vėliavą. Ar tai įmanoma dabar krepšinyje?
– FIBA tikrai bus prieš, jog rusai olimpiadoje dalyvautų kaip neutralūs. Šitas klausimas – būtent dėl Rusijos ir Baltarusijos, bet nėra, kad rusai galėtų dalyvauti kaip neutralūs, su neutralia vėliava. Dabar, kai Rusija mėgina dalyvauti kažkur, tai ant jų aprangos tik nėra užrašyta Rusija, bet spalvos, dizainai ir identitetas – rusiška. Zagklis sakė, kad „mes tikrai negalime leisti tokio dalyko“.
1992 m. Barselonos olimpiadoje po Sovietų Sąjungos sugriuvimo po neutralia vėliava dalyvavo „Vieninga komanda“. Kažkas bruka šitą precedentą ir garantuoju, kad tai – Kirilenka. Bet pats net neįsivaizduoju, kaip neutrali komanda galėtų dalyvauti atrankoje, kadangi ji yra asocijuota su viena valstybe. Zagklis iškart pabrėžė, kad mes negalime lyginti šių situacijų, nes tai buvo neutrali, iš kelių valstybių sudaryta komanda, o čia būtų vien rusų.
– Šitas atvejis – akivaizdus, bet ar jūs dar pastebite, kaip rusai dar bando apie save priminti ir nori įsibrukti atgal į krepšinį?
– Matau Andrejaus Vatutino (Maskvos CSKA prezidentas – aut. past.) pasisakymus. Esu įsitikinęs, kad jie bando. Žinant, kad Rusijoje tiek klubai, tiek federacija yra valdomi iš vienos valstybinės kontoros, esu tikras, kad jie bando daryti savęs atstatymą tiek Eurolygoje, tiek visur kitur. Dėl rinktinių nežinau, kas konkrečiai judina, bet galima nesunkiai nuspėti – Kirilenka, kuris yra CSKA kadras, pastatytas į tą poziciją. Visi jie – susiję. Tie žmonės gal nėra tokie akivaizdūs, nes ir negali būti, kadangi pati FIBA kol kas priėmė aiškius sprendimus, be jokių pilkųjų zonų. Dėl to neturime pagrindo abejoti ir dėl to nematome akivaizdžių pastangų, bet tam tikrų indikacijų galima matyti. Blogiausia, kad rusai turi kuo remtis: jie mato precendentus tenise, tame pačiame futbole, kurie ne iki galo išsivalo nuo tokių dalykų. Jeigu atvirai, neįsivaizduoju, kaip futbole yra sužaidžiama su jais. Tada visa tai ir įneša neaiškumą, nes jie turi bent kažkokius argumentus.
Iš tikrųjų buvau nustebęs, kad FIBA biure yra rusų darbuotojų, kuriuos sutikau per Jurgitos Štreimikytės-Virbickienės pagerbimo ceremoniją. Pasirodo, kad jie dirba ten. Tačiau dabar mes ir dar maždaug apie 20 valstybių atsisakėme dalyvauti įvairiose „FIBA Europe“ organizuojamose programose, kur buvo įtraukti Rusijos ir Baltarusijos atstovai. Kalbėjausi su latviais ir jie sakė, kad jeigu FIBA kongrese Filipinuose dalyvaus Kirilenka, tai visas mūsų šiaurinis kraštas, kas apima ir Skandinaviją, į pasaulio čempionatą patekusias šalis, niekas nevažiuos ten. Yra atsisakinėjama bet kokio kontakto.
– Svarstant įvairius scenarijus, ar įmanoma, jog dabartinė FIBA pozicija būtų palaužta priešinga linkme?
– Galutinę FIBA poziciją vis tiek lemtų kongresas, kaip ir asociacijos valdymą. Jeigu ir būtų kažkokių nukrypimų nuo logikos ir vertybių pačioje valdyboje, esu tikras, jog visa tai iškart būtų iškelta į FIBA pasaulinę konferenciją. Tada tikrai būtų nubalsuota prieš bet kokį svarstymą ir nebūtų jokių variantų pralįsti. Tačiau tikiu, kad nereikės prieiti prie to. Tikrai labai gerai nuteikė pokalbis su Zagkliu.
– Nuo Rusijos sukelto karo Ukrainoje pradžios praėjo daugiau nei vieneri metai. Ar Lietuvai ir kitoms šalia esančioms valstybėms dar tenka įrodinėti, kad Ukrainoje yra vykdomas nesuvokiamas žiaurumas, ar visgi per tą laiką krepšinio bendruomenė įsivertino padėties rimtumą?
– Sakyčiau, kad supranta. Daugiau galiu šnekėti apie Europą, nes su kitais užjūryje tenka bendrauti mažiau. Pavyzdžiui, Ispanija ir Portugalija atrodo yra labai toli nuo mūsų, bet jos vienareikšmiškai suvokia situaciją. Apskritai Europoje visai nėra jokių abejonių. Nežinau, serbams gal gali būti kitaip, bet su jais dabar neturime jokių tiesioginių kontaktų. Iš tikrųjų neteko matyti, jog nors kažkas abejotų. Ypatingai džiugina vieninga pozicija. Šiaurinės ir rytinės pusių palaikymas Ukrainai – fantastinis. Vienybės jausmas – sutelkiantis.
– Užsiminėte apie futbolą, buvo nesuvokiama situacija, kai Lietuvos futsalo rinktinė kovo pradžioje žaidė su Baltarusija. Sprendžiant iš jūsų pozicijos, galima saugiai teigti, kad krepšinyje tai – nerealu?
– Pozicija yra labai aiški: ne tik nežaisti, bet ir net nebūti jokiuose susibūrimuose, kur jie dalyvauja. Dabar atsisakėme dalyvauti keliose FIBA programose, kur yra rusų atstovai, ir nevažiuosime tol, kol jie ten bus. Sunku paaiškinti, kodėl jie ten yra. Pamatę rusą ar baltarusį, sakome, jog nevažiuosime, kol jie nebus išbraukti. Labai atidžiai pradėjome analizuoti sąrašus ir pamatėme, kad jų tikrai yra, dėl to pakėlėme klausimą, kad būtų išbraukti iš visur.
– Jūsų nuomone, ar apskritai dar įmanoma Rusiją įsileisti į FIBA krepšinį?
– Mane jau vien purto žodis reintegracija. Kai tokiu momentu išgirsti apie rusų ir baltarusių reintegraciją, apskritai sunku suvokti psichologiškai, kaip galima apie tai šnekėti. Bendrai turbūt reikia žiūrėti istoriškai, nes yra buvę situacijų. Realiai situacija, matyt, tai diktuotų, kai pasikeičia agresorės politinė padėtis, kai ateina demokratiška valdžia. Nuo tada gal galima svarstyti. Na, ir dabar, jeigu karas baigiasi, ar Lukašenka patampa kitoks? Ne kitoks. Tikrai neįsivaizduočiau, kaip prie šitos politinės valdžios rusai ir baltarusiai galėtų būti grąžinami ne tik į krepšį, bet apskritai į normalų gyvenimą. Neįsivaizduoju. Reikia, jog pasibaigtų šitos politinės sistemos egzistencija.
– Ar mūsų pavyzdinė pozicija niekur net neprasilenkti su šitais veikėjais turi galiojimo ar persvarstymo terminus?
– Amžinai turbūt nieko nėra, bet neįsivaizduoju… Tai – mažiausiai dešimtmečiams į priekį. Jeigu atvirai kalbant, kartos turi pasikeisti, nes mūsų kartai tai jau bus psichologinis barjeras visam gyvenimui. Nėra jokių abejonių. Ta prasme, tu niekada negali pasitikėti taip brutaliai besielgiančiu rusu. Niekada gyvenime, kai šitaip pasielgia. Net nežinau, kaip būtų galima tai priimti psichologiškai net ir pasikeitus valdžiai. Jeigu taip pažiūrėjus į Rusiją, per šimtmečius ji kariavo ir kariavo. Atrodo, visada laiko klausimas, kada vėl pradės veiksmus. Imperialistinis mąstymas, panašu, yra jų genuose.
Mes net analizavome. Panašu, jog ta tauta iš tikrųjų yra pakrikusi. Vieni carai laikė priespaudoje, paskui šimtmečiais girdė žmonės. Atrodo, kad visa tai yra jų genų lygmenyje. Nežinau, kiek reikia dešimtmečių ar šimtmečių, kad jie integruotųsi į normalią visuomenę. Privačiuose pokalbiuose turėjome tokių svarstymų.
– Zagklis nuo 2018 m. pradėjo eiti FIBA generalinio sekretoriaus pareigas, kai jūs dar nebuvote grįžęs į federaciją. Kokį įspūdį susidarėte apie šį vadovą?
– Atvirai pasakysiu – labai gerą. Kai iškyla klausimas, paliečiantis nacionalinę federaciją, jis iškart paskambina. Viena iš tokių situacijų – „Wolves“ noras sužaisti LKL rungtynes Londone. Iš pradžių pats susimąsčiau, kodėl galima suabejoti tokia iniciatyva, bet jis paskambino ir paklausė, kaip į tai žiūri nacionalinė federacija. Mums tai – gražu, Londone yra didelė lietuvių bendruomenė.
Jis tada sako: „Tu žinai, kiek mes gauname užklausimų žaisti Kinijoje? Jeigu visi norintys žaistų Kinijoje, ten nevyktų vietinis čempionatas, kiek būtų kitų lygų rungtynių.“
Visi ten mato rinkos komercializaciją. Zagklis pasakė, kad jie bendrai negali paleisti šito proceso, bet jeigu federacija galvoja, jog vienos rungtynės gali įvykti, jos įvyks. Bet dėl antrų abejoja, ar duotų leidimą, nes tai, kaip sakė Zagklis, sujaukia vietinės rinkos taisykles. Po to susimąsčiau ir pats, jeigu mūsų neatsiklausę dabar pradėtų iš kitų nacionalinių lygų važinėti pas mus?
Tokių rungtynių suorganizavimui reikalingi trys leidimai: „Wolves“ atveju, iš FIBA, Lietuvos ir pačių britų. Bet taip pat pagalvojau apie šitą sistemą, kad kas būtų, jeigu dabar be leidimų Prienuose imtų ir žaistų du Estijos klubai?
Kitas pavyzdys – Eurolygos finalo ketvertas Kaune. Mes visi, kaip žiūrėjome šitą turnyrą per televizorių, taip ir žiūrėsime toliau. Noriu pasakyti, kad Eurolygos finalo ketverto atėjimas nėra Lietuvos krepšinio bendruomenės šventė. Bilietų nėra, tikrai ne man reikia, bet, pavyzdžiui, Lietuvos krepšinio rėmėjams, mūsų nusipelniusiems žmonėms, kurie vieną kartą gyvenime galėtų apsilankyti finalo ketverte. Nors būtų koks mažas sektoriukas, bet neturėsime nieko tokio. Rašėme laiškus, skambinome ir panašiai. Tada supranti, jog visgi reikia gerbti vietinę krepšinio bendruomenę.
Grįžtant prie klausimo, Zagklis paskambina kiekvienu klausimu ir klausia, kokia yra nacionalinės federacijos pozicija. Tai duoda labai gerą jausmą. Šviesos atminties Patrickas Baummanas (FIBA vadovavo 2003-2018 m. – aut. past.) ne tik, kad neatvažiuodavo, bet ir neskambindavo. Tuo metu Zagklio bendravimo kultūra yra aukščiausiame lygyje. Iš to gimsta supratimas, jog niekada negali būti nepamatuotų sprendimų ir kad nebus netikėtumų karo akivaizdoje.
