Į pabaigą eina 2026-ųjų vasaris. Kaip ir kuo gyvena Lietuva? Reikia pripažinti, kad šiemet mums (ir ne tik mums) išpuolė ilga, „vadovėlinė“ žiema: su rekordiniais speigais, sniego pusnimis, apšerkšnijusiais medžiais, užšąlusiais ežerais – visai kaip vyresnių žmonių prisiminimuose: „O kokios žiemos būdavo mano laikais…“ Trumpam pritilo ir klimato kaitos aktyvistai – matyt, buvo užsiėmę bandymais užkurti elektromobilius. Bet nereikia abejoti: vos tik ateis vasara ir kokią savaitėlę saulė pašildys iki +30 laipsnių Celsijaus, vėl skaitysime žiniasklaidoje apokaliptines prognozes ir perspėjimus, kad „mums liko visai nedaug“. Tuo tarpu yra ir žmonių, kurie visai nuoširdžiai laukia klimato atšilimo – jų noras ypač sustiprėjo gavus sąskaitas už šildymą.
Taip ir gyvename – nieko ypač naujo po saule. Politikoje vis dar tos pačios senos geros intrigos, nesutarimai, kaltinimai ir visų kova prieš visus – gero gyvenimo požymis. Nes tokį „malonumą“ galima sau leisti tik gyvenant šiltnamio sąlygomis. Nors, tiesą sakant, tik patogiai ignoruojame nelaimės ženklus ir besikaupiančias problemas.
O pasaulyje tuo tarpu neramu. Artėja kruviniausio po Antrojo pasaulinio karo konflikto Europoje ketvirtosios metinės. JAV tuoj pat smogs Iranui. Taivanas su nerimu stebi augančią Kinijos agresiją. Ar Lietuva ruošiasi grėsmingiems ateities scenarijams? Kur ten – jei net su demografine krize kovojame konferencijomis ir pareiškimais.
Bet nuo dabarties perkelkime žvilgsnį į praeitį. Nes krištolinio rutulio, idant pažvelgtume į ateitį, neturime. Tad atsiverskime šimtmečio senumo pageltusius spaudos puslapius. Kad ir „Lietuvos žinias“. Kaip ir dabar – vasario mėnuo. Kuo gyveno Lietuva ir Kaunas tada?
Į akis pirmiausia krinta… nagi tos pačios politinės rietenos. Kaip ir dabar – Seime. Laikraščio apžvalgininkai, nesirinkdami žodžių, aštriai kritikuoja tuometinius valdančiuosius – Lietuvos krikščionis demokratus. Ypač stipriai nuo žiniasklaidos kliūva LKD srovei priklausančiai Ūkininkų sąjungai. Susipažinkite su iškalbinga citata: „Apie Ūkininkų sąjungos veikimą viena galima pasakyti: nei jos atstovai Seime, nei jos vadinamoji ekonominė organizacija nieko gero nedavė, atvirkščiai – jos šulai susirūpinę asmeninių turtų rinkimu. <…> stūmė Lietuvą į vargą, į jos pinigų visišką smukimą. <…> Lietuvoje atsirado nežinomi spekuliantai, milijonieriai Vailokaičiai…“ Ir sakykite – ar tikrai mes pasikeitėme per šimtą metų?
Bet kai kas keičiasi. Bent jau pasaulyje. Štai prieš šimtą metų pasirodė trumpas straipsnis pavadinimu „Amerika pradeda pripažinti Tautų Sąjungos autoritetą?“ Straipsnyje nurodoma, kad JAV pirmą kartą perdavė Tautų Sąjungai tris tarptautines sutartis. Tuo metu ši institucija, matyt, dar turėjo autoritetą. Praėjus šimtui metų, jos palikuonė – JTO – tapo pajuokos verta veltėdžių biurokratų irštva.
Šiandien techninės galimybės mums leidžia bendrauti su visu pasauliu: akimirksniu siunčiame vaizdo ir garso medžiagą į kitą planetos kraštą, susirašinėjame elektroniniais laiškais, bendraujame vaizdo skambučiais. Tačiau jau anuomet, tolimaisiais 1926-aisiais, žmonės apie tai svajojo, o mokslininkai intensyviai dirbo. Straipsnyje „Persiuntimas vaizdų per atstumą“ pasakojama apie mokslininkų pastangas ir rezultatus. Ir ką gi – akivaizdu, kad jų triūsas nenuėjo veltui: galime tai paliudyti.
Bet kas vyko anuometiniame Kaune? „Lietuvos žinios“ skyrė šiek tiek dėmesio ir Laikinajai sostinei. Trumpai pranešama, kad Kaune veikia vakariniai kursai suaugusiesiems. Džiaugiamasi, kad mokyklų inspektoriui patikrinus, esminių trūkumų nenustatyta. Problemų kyla tik su… o kaipgi kitaip – su mokytojų algomis. Na, bent jau šioje srityje viskas stabilu.
Na ir pabaigai – šimto metų senumo reklamos bei marketingo įdomybės. A. Grincevičiaus „Rūbų ir kirpimo akademija“ savo paslaugas pristatė skelbimu, kurio pavadinime didžiausiomis raidėmis puikavosi užrašas „PERSPĖJIMAS“. Gal tai pasirodys įdomu ir šių dienų marketingo specialistams?
