Per kalėdinį laikotarpį apmąstėme Jėzaus gimimą, Rytų išminčių apsilankymą Betliejuje ir Šventosios Šeimos bėgimą į Egiptą. Evangelistai peršoka kelis Jėzaus gyvenimo Nazarete dešimtmečius, tarsi jie būtų buvę mažai reikšmingi, ir pasakoja apie Jėzaus krikštą Jordano upėje.
Tiesa, evangelistas Lukas dar papasakoja apie dvylikamečio Jėzaus pasilikimą Jeruzalės šventykloje ir skausmingą jo ieškojimą.
Jėzaus tyloje praleisti metai Nazarete su savo šeima nebuvo nereikšmingi jo gyvenime. Jis brendo kūnu ir dvasia, ruošdamasis didelei misijai, dėl kurios buvo atėjęs į šį pasaulį. Jėzaus įtėvis Juozapas buvo amatininkas, todėl nesunkiai galime įsivaizduoti Jėzų, drauge su Juozapu dirbantį įvairius žmonių buičiai reikalingus dirbinius. Kadangi Nazaretas anuo metu buvo labai mažas, tai atrodo, kad Juozapas su Jėzumi darbo ieškodavo netoliese esančiame romėnų Cipori mieste. Kelis dešimtmečius trukęs uždaras Jėzaus gyvenimas sunkiai dirbant ir, be abejo, bendraujant su dangaus Tėvu ragina ir mus labai vertinti darbą ir maldą. Jėzaus gyvenimas Nazarete pagimdė ir krikščioniškąjį šūkį: „Melskis ir dirbk!“
Evangelistas Matas pasakoja apie tai, kas vyko po tylaus gyvenimo Nazarete: „Jėzus iš Galilėjos atėjo prie Jordano pas Joną krikštytis. <…> Pakrikštytas Jėzus išbrido iš vandens. Staiga jam atsivėrė dangus ir jis pamatė Dievo Dvasią, nusileidžiančią tarsi balandį. <…> o balsas iš dangaus prabilo: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi“ (Mt 3, 13.16–17).
Jonas Krikštytojas kvietė žmones palikti nuodėmės kelią ir visiškai atsigręžti į Dievą. Daugelis žmonių paklaũsė Jono raginimo ir buvo krikštijami. Drauge su kitais maldininkais Jėzus atėjo prie Jordano ir paprašė Jono krikšto. Jonas dar bandė atsikalbinėti: „Tai aš turėčiau būti tavo pakrikštytas, o tu ateini pas mane!“ (Mt 3, 14), bet Jėzus tiesiog privertė Joną jį pakrikštyti. Krikštas tapo Jėzaus misijos pradžia – nuo dabar jis pradės skelbti Gerąją naujieną apie prisiartinusią Dangaus karalystę ir ragins tapti šios karalystės visaverčiais nariais.
Minėdami Kristaus Krikštą, dėkokime Dievui už savo Krikštą, kai ir mums buvo pasakyti dangaus Tėvo žodžiai: „Šitas yra mano mylimasis sūnus! Šita yra mano mylimoji dukra!“
Per Krikštą mes tapome mylimais Dievo vaikais ir buvome pasiųsti atlikti mums skirtos misijos šiame pasaulyje. Kokia tai misija?
Pirmiausia, gyventi Dievo vaiko vertą gyvenimą, kuriame viskas matuojama tiesa ir meile. Mus susitinkantys žmonės ne iš žodžių, bet iš mūsų elgesio turi lengvai atpažinti, jog esame ištikimi Jėzaus draugai. Mūsų gyvenimas turi nestokoti ramybės ir džiaugsmo, jame turi išsipildyti apaštalo Pauliaus raginimas: „Visuomet džiaukitės Viešpatyje! Ir vėl kartoju: džiaukitės! Jūsų meilumas tebūna žinomas visiems. Viešpats yra arti!“ (Fil 4, 4–5).
Pakrikštytasis turi atsiliepti Dievo kviečiamas: gal būti geru tėvu ar gera motina, o gal savo gyvenimą padovanoti evangelinei tarnystei kunigo ar Dievui pašvęstojo asmens pareigomis. Pasirinkę savo pašaukimo kelią, tuo keliu turime ištikimai eiti, nugalėdami visus gundymus pasukti į šalį.
Pakrikštytojo misija taip pat yra būti aktyviu visuomenės piliečiu, siekti ne tik asmeninės gerovės, bet darbuotis ir visų žmonių gerovei.
Švęsdami Kristaus Krikšto šventę ir prisimindami savo Krikštą, dėkokime Dievui už Krikšto dovaną ir pasiryžkime šią dovaną branginti kaip neįkainojamą lobį.
Kardinolas Sigitas Tamkevičius
