Gyventojai balsuoja prieštaringai vertinamuose referendumuose Donecko srityje, Ukrainoje, Maskva staiga atšaukė dar 2022 m. liepą priimtą sprendimą atidėti aneksijos „referendumus” Rusijos okupuotose Ukrainos Chersono ir Zaporožės srityse. Kremlius nutarė, kad šiuose dviejuose regionuose nėra prielaidų surengti bent minimaliai patikimus referendumus, net ir pagal Rusijos standartus. Todėl balsavimus atidėjo neribotam laikui (žr. EDM, liepos 21, 22, rugpjūčio 19 d.). Dabar staiga ršių „referendumų”vėl prireikė.
Beveik taip pat staiga Kremlius atšaukė savo 2022 m. vasario mėn. sprendimą pripažinti Rusijos okupuotas Ukrainos Donecko ir Luhansko teritorijas „nepriklausomomis valstybėmis”, turinčiomis aljanso „sutartis” ir „diplomatinius” santykius su Rusija. Vietoj to Donecko ir Luhansko „liaudies respublikos” (DLR/LLR) dabar bus prijungtos prie Rusijos, atsisakant – nors ir referendumu – pretenzijų į „nepriklausomą valstybingumą”. Šis Maskvos sprendimas dar labiau stebina, nes šių teritorijų vadovai seniai siekė oficialaus jų teritorijų prijungimo prie Rusijos, tačiau iki šiol jiems buvo neleidžiama to pageidauti.
Dabar Kremlius apsisprendė šias keturias okupuotas teritorijas tiesiogiai prijungti prie Rusijos. Tam reikalui apiforminti nutarta rugsėjo 23-27 d. surengti aneksijos „referendumus”. Šis žingsnis šias keturias satyrines teritorijas suves į bendrą vardiklį su Krymu (aneksuotu 2014 m.) kaip neatskiriamas Rusijos dalis. Atrodo, kad apie šį sprendimą rugsėjo 18 d. vienu metu buvo pranešta DLR/LLR ir Chersono bei Zaporožės okupacinėms administracijoms, kad jos nedelsiant ir sinchroniškai jį įvykdytų (TASS, rugsėjo 19 d.).
Kremliaus posūkis, kurį lydi dalinė karinė mobilizacija, yra atsakas į naujausius Ukrainos laimėjimus mūšio lauke ir ryškėjančias perspektyvas išstumti Rusiją bent iš dalies okupuotų teritorijų. Atsiimdamos teritorijas šiaurėje Ukrainos pajėgos dar ir sužlugdė Rusijos tiekimo linijas okupacinėms pajėgoms Chersone bei įgijo keletą atramos taškų Chersono ir Luhansko srityse. Rugsėjo 5-14 d. Ukrainos kariuomenė beveik visiškai išlaisvino Rusijos okupuotą Charkovo srities dalį (žr. EDM, rugsėjo 15 d.). Ukrainos pajėgos įrodė, kad yra kokybiškai pranašesnės už Rusijos kariuomenę, ir atrodo, pasirengusios žingsnis po žingsnio atgauti vis daugiau okupuotų teritorijų.
Siekdama sustabdyti šį procesą, Maskva imasi prevencinių veiksmų, idant visos Rusijos okupuotos teritorijos Ukrainoje būtų paskelbtos neatskiriamomis Rusijos dalimis per „referendumus” ir aneksijas. Kai tai bus baigta, Maskva Ukrainos pastangas susigrąžinti tas teritorijas ginklu,vadins „agresija” prieš Rusiją. Tokiu atveju Kremlius, galimai siekdamas savigynos, grasins „specialiąją karinę operaciją” Ukrainoje išplėsti ir pagaliau paskelbti karu.
Maskva taip pat yra pasirengusi blefuoti branduoliniais ginklais, neva siekdama apsaugoti Rusijos „teritorinį vientisumą”, įskaitant naujai aneksuotas teritorijas, kad atgrasytų Vakarų valstybes nuo paramos Ukrainos išlaisvinimo kampanijai. Rugsėjo 21 d. Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas savo kalboje apie tai paskelbė minėdamas aneksijos referendumus okupuotose teritorijose ir dalinę mobilizaciją Rusijoje (Kremlin.ru, rugsėjo 21 d.). Jis paminėjo abu šiuos grasinimus – Kijevui ir Vakarams.
Atviras šių teritorijų prijungimas prie Rusijos reiškia, kad bet koks Ukrainos bandymas ateityje visiškai ar iš dalies atkurti šalies teritorinį vientisumą ginklu, sukeltų dar vieną Rusijos karą prieš Ukrainą. Todėl šiomis aneksijomis siekiama priversti Ukrainą nutraukti vykdomą savo teritorijos išlaisvinimo kampaniją. Taip pat susilaikyti nuo bet kokių panašių pastangų ateityje ir atgrasyti Ukrainos Vakarų partnerius nuo paramos dabartiniams ir būsimiems bandymams jėga susigrąžinti šias teritorijas.
Trumpai tariant, šiomis aneksijomis siekiama visam laikui atimti iš Ukrainos užgrobtus regionus. Nepaisant Ukrainos drąsos Rusijos grąsinimų akivaizdoje, vargu ar ji gali tikėtis besąlygiškos Vakarų paramos visapusiškame kare, kad ir koks teisėtas jis būtų, siekiant atkurti šalies teritorinį vientisumą.
Ukraina ir jos Vakarų partneriai jau paskelbė, kad niekada nepripažins „referendumų” ir Rusijos aneksijų teisėtumo (žr. EDM, rugsėjo 23 d.). Tačiau susigrąžinti teritorijas būtų įmanoma tik dar vieno karo – arba dar vieno Rusijos smutos (vidaus dezintegracijos) ciklo – kaina.
Trumpuoju laikotarpiu šios aneksijos vėl paverstų prezidentą V. Putiną „rusų žemių rinkėju” – svarbiausiu kriterijumi, pagal kurį rusų masės vertina savo valdovus.
Be to, šios aneksijos taptų paprastiems rusams tarsi atlygiu už su karu susijusius nepriteklius. Nors Rusijos ginkluotosios pajėgos per karą Ukrainoje atskleidė rimtų trūkumų, dabar bus manoma, kad V. Putinas ir vėl laikėjo stalo žaisimą, prieš Ukrainą bei Vakarus, nes įvykdė dar vieną Rusijos teritorijų didinimo etapą. Šie įvykiai tikriausiai padidins V. Putino populiarumo reitingus, sustiprins jo lyderio reputaciją Rusijos nomenklatūrinėje klasėje, nutildys galimus nesutinkančius valdančiosojo elito narius ir dar labiau sumažins visuomenės paramą likusiems atviriems V. Putino oponentams.
Norėdamos išvengti šių pasekmių, Vakarų valstybės turi apginkluoti Ukrainą pergalei, o ne deryboms su Rusija. Sąskaita atidaryta.
Vladimir Socor (Eurasia Daily Monitor)
