Senojo Įstatymo išminčius perspėja žmogų, visą gyvenimą kaupiantį tik medžiagines gėrybes: „Juk ne sykį žmogus, išmintingai triūsęs, kupinas žinojimo ir įgūdžių, turi palikti visa, ką turi. Kokia tad nauda mirtingajam iš viso jo triūso ir rūpinimosi, kurį turėjo pakelti po saule?“ (Koh 2, 21–22). Ir primena, kad visa tai yra tik „Rūkų rūkas!“.
Savisaugos instinktas skatina mus saugotis pavojų ir apsirūpinti viskuo, kas galėtų užtikrinti saugų gyvenimą. Šito instinkto veikiami žmonės dažniausiai susikoncentruoja tik į turto kaupimą. Gyvenimo tikslas tampa įsigijimas kuo brangesnės nekilnojamosios nuosavybės ir turėjimas kuo daugiau pinigų. Šiam tikslui pasiekti nesibodima elgtis net ir nesąžiningai. Žiniasklaida dažnai pasakoja, kaip turtingi žmonės neatsispiria pagundai nesąžiningai dar labiau praturtėti.
Mūsų gyvenimo vertė priklauso nuo to, kokie yra mūsų siekiai. Galima visą gyvenimą paaukoti tam, kad tik susikrautume kuo daugiau medžiaginių gėrybių, – daugelis šito ir siekia. Apie tai kalbėjo Jėzus viename savo palyginimų. Žmogus samprotavo: „Štai ką padarysiu: nugriausiu savo klojimus, statysiuos didesnius ir į juos sugabensiu visus javus ir visas gėrybes. Tada tarsiu savo sielai: mano siela, tu turi daug gėrybių, sukrautų ilgiems metams. Ilsėkis, valgyk, gerk ir linksmai pokyliauk!“ (Lk 12, 18–19).
„O Dievas jam tarė: ‘Kvaily, dar šiąnakt bus pareikalauta tavo gyvybės. Kam gi atiteks, ką susikrovei?’ Taip yra tam, kas krauna turtus, bet nesirūpina tapti turtingas pas Dievą“ (Lk 12, 20–21).
Dievo žodis kalba labai aktualia tema: kas žmogaus gyvenime yra svarbiausia, o kas yra tik rūkas, kuris patekėjus saulei išsisklaido. Jei žmogus didžiausia gyvenimo vertybe laiko tik medžiaginį turtą, tuomet jis stovi ant paties žemiausio žmogiškumo laiptelio.
Kad žmogus visiškai išsiskleistų, reikia kažko daugiau nei pinigai ir turtas. Jie yra reikalingi, bet tik su saiku. Jėzus paaiškino, kad labiausiai žmogui reikia būti turtingam pas Dievą (plg. Lk 12, 21).
Turtingas pas Dievą yra tas, kuris įsiklauso, ko iš jo nori Dievas, ir vykdo meilės įsakymą: „Mylėsi Viešpatį Dievą visa širdimi, visu protu, visomis jėgomis, o artimą, kaip save patį“ (plg. Mt 22, 37–38).
Meilės įsakymą vykdydami, mes padedame vieni kitiems, ypač esantiems varge. Šitaip elgiamės atidarydami duris Ukrainos pabėgėliams. Pokario metais, vykdydami meilės įsakymą, mūsų vyrai kovojo už Lietuvos laisvę ir daugelis paaukojo savo gyvybę. Okupacijos metais žmonės, rizikuodami laisve ir asmenine gerove, gynė Bažnyčios ir tikinčiųjų teises.
Apaštalas Paulius primygtinai ragino pirmuosius krikščionis: „Rūpinkitės tuo, kas aukštybėse, o ne tuo kas žemėje“ (Kol 3, 2); nusivilkę senąjį žmogų su jo darbais, apsivilkite nauju pagal Kūrėjo paveikslą (plg. Kol 3, 10).
Gero krikščionio gyvenime būtina pusiausvyra tarp medžiaginių ir dvasinių vertybių. Pirmoje vietoje visuomet turi būti Dievas ir jo valios vykdymas, o medžiaginiai reikalai – visuomet antrame plane.
Melsdamiesi pasitikrinkime, kiek esame nuoseklūs krikščionys. Ar ne per daug rūpinamės tuo, ką Jėzus pavadino rūku?
Kardinolas Sigitas Tamkevičius
