Yra toks žydų kilmės Rusijos satyrikas, disidentas Viktoras Šenderovičius. Nesakyčiau,
kad ypatingas bendramintis, bet šmaikštus ir talentingas rašytojas. Toks klasikinis liberalas –
tai yra, nuoširdžiai pasisakantis už didesnę žmonių asmeninę ir kūrybos laisvę, mažesnį valstybės kišimąsi į privačius gyvenimus. Tai yra, kiek kitoks, negu mūsų Seimo „liberalai”, nuolat siūlantys naujus mokesčių didinimus, ar „laisviečiai”, kaskart sumąstantys naują draudimą ar pretekstą ideologiniams politrukams mus kontroliuoti.
Šenderovičius pradėjo kūrybą nuo satyrų apie sovietinės armijos absurdus, kuriuos pats patyrė. Prie ankstyvojo Putino, kol dar buvo spaudos ir TV laisvių likučiai, laidose ir viešuose renginiuose bene ryškiausiai smerkė kremliaus vykdomą terorą ir stiprėjančią diktatūrą.
Kai visą viešąją erdvę užgrobė Putino režimas, Šenderovičius ėjo į tuos beviltiškus mitingus prieš imperinę politiką, gynė politinius kalinius, buvo ne kartą tąsomas po teismus dėl savo padorių bendražmogiškų nuostatų; kalbėjo, rašė, apeliavo į žmonių protus Rusijoje ir užsienyje, labai tiksliai įspėdamas dėl to, ką kremlius įvykdė, užpuldamas Ukrainą 2022 02 24 d. Būdamas prie ribos, kai Putino Rusijoje oponentai nušaunami arba įkalinami 25-iems metams, Šenderovičius emigravo ir savo opozicinę veiklą tęsė, gyvendamas Izraelyje, Lenkijoje, su kūrybos renginiais atvykdamas ir į Lietuvą.
Dėl rusų agresijos prieš Ukrainą Šenderovičius visada nuosekliai reiškė – taip pat ir šiomis dienomis lankydamasis Lietuvoje – padorias nuostatas:
1) Rusija užpuolė kaimyninę šalį, vykdo karo nusikaltimus; ji turi pralaimėti, o jos vadovybė turi būti teisiama;
2) Ukrainai turi būti sugrąžintos okupuotos teritorijos;
3) Rusija turės mokėti Ukrainai reparacijas už sugriovimus ir karo padarytus nuostolius.
Atrodo, ar gali būti dar labiau pro-ukrainietiška vieša laikysena?
O, pasirodo, šito negana! Rašytojui lankantis Lietuvoje, iš valdantiesiems artimų medijų ir asmenų pradėjo sklisti transliacijos, kaip kad savo metu apie Šeimų sąjūdį: Šenderovičius nepakankamai „geras”, jis – prorusiškas!
Putino režimo paskelbtam „užsienio agentu” autoriui po kūrybos renginio išėjus pasikalbėti su dalyviais, kažkoks veikėjas apipylė jį raudonu padažu – maždaug, ir tu atsakingas už agresorių pralietą ukrainiečių kraują!
Štai taip atrodo politinis fanatizmas. Politinis davatkizmas arba fariziejiškumas. Kai jį matai tokį priartintą, supranti, kodėl Kristus jį ypač smerkė.
Žinoma, intelektas ir talentas visada iškyla virš bukaprotiškos agresijos, tai ir Šenderovičius tam „kečupo kovūnui” mandagiai padėkojo už „turiningą dialogą” ir pacitavo Šiaurės klasiką Ibseną – „Jei susiruošei pakovoti už tiesą, geriau nesimauti naujų kelnių”.
Bet kas gi čia įvyko, galvoju sau, kokių dar mūsų teisuoliškųjų sluoksnių reikalavimų
neatitiko svečias literatas, kad staiga pasidarė nepriimtinas? O viskas, kaip paaiškėjo, štai dėl ko: rašytojas nedžiūgauja, kad Ukrainoje žūsta į beprasmišką karą siunčiami rusai, išsako ir jiems gailestį. Ir svarsto, kaip, žlugus Putino diktatūrai, turėtų būti tvarkoma Rusija. Kad taptų žmoniškesnė ir teisingesnė.
Sakytum, visai normali humanitaro laikysena, netgi krikščioniška (nors, sprendžiant iš kūrybos, jis agnostikas tikriausiai, kaip ir didžiuma tos kartos disidentų inteligentijos).
Betgi ne, dabar naujojo politinio „katekizmo” privalomi punktai – reikia pabrėžtinai džiaugtis
rusų žūtimis ir reikalauti Rusijos sunaikinimo.
Kitaip – bus abejojama tavo lojalumu Ukrainai ir Vakarų civilizacijai. Nors būtent toji, tuo metu dar labiau tradicinė Vakarų civilizacija, po II pasaulinio karo ne sunaikino, o atkūrė ir pavertė savo draugais
Vakarų Vokietiją ir Japoniją. Netapkime kvailumo ir fanatizmo įkaitais.
Kunigas Robertas Grigas
Nuotrauka iš Viktoro Šenderovičiaus novelių knygos „Nenufilmuotas kinas” (2009).
