Mes esame gundomi būti svarbūs, išmintingi, pranašesni už kitus, o kai nepasiseka tokiems būti, tuomet jaučiamės nelaimingi. Šis perdėtas susireikšminimas yra didžiausia ir sunkiausiai nugalima yda. Jos vardas – puikybė. Puikybės veikiami žmonės dažnai net nesuvokia, kai pradeda laikyti save geresniais už kitus.
Tokie buvo Jėzaus laikų fariziejai, apie kuriuos Jėzus pasakė: „Jie viską daro, kad būtų žmonių matomi. Jie mėgsta pirmąsias vietas pokyliuose ir pirmąsias kėdes sinagogose <…>. Trokšta, kad žmonės vadintų juos ‚rabi‘“ (Mt 23, 5. 6–7).
Jėzus savo mokinius mokė būti nuolankius: „Kas iš jūsų didesnis, tebūnie jums tarnas. Nes kas save aukština, bus pažemintas, o kas save žemina, bus išaukštintas“ (Mt 23, 12). Tikras nuolankumas yra gero Jėzaus mokinio svarbiausia žymė.
Pats Jėzus paliko gražiausią nuolankumo pavyzdį. Apaštalas Paulius apie tai šitaip kalba: „Jis, turėdamas Dievo prigimtį, godžiai nesilaikė savo lygybės su Dievu, bet apiplėšė pats save, priimdamas tarno išvaizdą ir tapdamas panašus į žmones. Jis ir išore tapo kaip visi žmonės; jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties. Todėl ir Dievas jį išaukštino ir padovanojo jam vardą, kilniausią iš visų vardų“ (Fil 2, 6–9).
Būti nuolankus gali tik tas žmogus, kuris yra pasiryžęs gyventi tiesoje, nes nuolankumas yra tiesa apie save, apie kitus žmones ir apie Dievą. Tiesa apie save – esame silpni ir klystantys žmonės. Tiesa apie kitus žmones – jie yra mylimi Dievo vaikai. Tiesa apie Dievą – mes esame jo kūriniai, todėl privalome jį mylėti ir jo klausyti.
Pirmasis žingsnis nuolankumo link yra drąsus pripažinimas, jog esame silpni ir lengvai pažeidžiami žmonės. Apaštalas Paulius rašo: „Dievas pasirinko, kas pasauliui atrodo kvaila, kad sugėdintų išminčius. Dievas pasirinko, kas pasauliui silpna, kad sugėdintų galiūnus. Ir tai, kas pasaulio akims – žemos kilmės, kas paniekinta, ko nėra, Dievas pasirinko, kad niekais paverstų tai, kas laikoma kažin kuo, – kad joks žmogus negalėtų didžiuotis prieš Dievą“ (1 Kor 1, 27–29).
Jėzus savo mokiniais ir Bažnyčios kūrėjais pasirinko ne ano meto mokytus žmones – fariziejus bei Rašto žinovus, bet paprastus Galilėjos žvejus.
Dievas nori išaukštinti žmogų, bet tai įmanoma tik tuomet, kai jis atsiveria Dievo Dvasios veikimui, suvokdamas, kad visa tai, ką jis turi, yra Dievo gailestingumo dovana, bet ne jo asmeninis nuopelnas. Savo pačių pastangomis mes negalime tapti tobuli. Svarbiausias darbas, kurį turime nuveikti, – tai atsikratyti bet kokios puikybės ir leisti mumyse veikti Dievo Dvasiai.
Matydami savo silpnumą, neturime nusiminti, bet elgtis, kaip moko apaštalas Paulius: „Todėl aš mieliausiu noru girsiuosi silpnumais, kad Kristaus galybė apsigyventų manyje. Džiaugiuosi tad silpnumu, paniekinimais, bėdomis, persekiojimais ir priespauda dėl Kristaus, nes, būdamas silpnas, esu galingas“ (2 Kor 12, 9–10).
Savojo silpnumo patirtis verčia suvokti, kad nesame kažkokie didvyriai, bet trapūs žmonės. Dėl to turime visiškai pasitikėti Dievu, kaip tai skelbia psalmininkas: „Viešpats yra mano Ganytojas, – man nieko nestinga. Nors einu per tamsiausią slėnį, nebijau jokio pavojaus, nes tu su manimi. Tavo ganytojo lazda ir vėzdas – jie mane apgins“ (Ps 23, 1.4).
Mūsų trapumo patirtis neleidžia niekinti kitų žmonių; priešingai, skatina su artimu elgtis nuolankiai ir pagarbiai, o mes patys turime daryti tik tai, ko iš mūsų reikalauja pareiga, ir visa tai daryti pasitikint Dievu, o ne savimi pačiais. Toks yra tikro nuolankumo kelias.
Kardinolas Sigitas Tamkevičius
