Kiekvienai tautai savito istorinio-kultūrinio paveldo pažinimas – itin svarbus. Jis ne tik suteikia galimybę identifikuoti save kaip unikalų vienetą, bet ir išsiskirti pasaulio kontekste. Viena iš materialinio paveldo vertybių yra etnografinė tekstilė, kurios unikalumą ir savitumą lemia tiek geografiniai, tautiniai, tiek ir istoriniai-politiniai aspektai. Kadangi 2018 m. ES paskelbti kultūros paveldo metais, Kauno technologijos universiteto (KTU) ir Lietuvos liaudies buities muziejaus (LLBM) kartu su Ukrainos Nacionalinės mokslų akademijos Etnologijos institutu pradėjo dvišalį bendradarbiavimą, kuriuo siekiama labiau pažinti kultūrinius panašumus bei skirtumus.
2018 m. pradžioje startavus tarptautiniam projektui „Vakarų Ukrainos ir Lietuvos etnografinės tekstilės ornamentika: unikalūs ir universalūs parametrai“, jungtinė KTU ir LLBM penkių mokslininkių komanda lankėsi Ukrainos Nacionalinės mokslų akademijos Etnologijos institute esančio Etnografijos ir meninių amatų muziejaus fonduose ir išanalizavo daugiau nei 130 įvairios paskirties buitinių etnografinės tekstilės eksponatų: rankšluosčių, staltiesių, lovatiesių, užvalkalų pagalvėms ir kt.
Jau po pirmojo susitikimo Lvove mokslininkių parsivežti bendro darbo rezultatai leidžia atlikti pirmines lyginamąsias analizes, vertinant Lietuvos ir Vakarų Ukrainos etnografinės buitinės tekstilės panašumus ir skirtumus, nagrinėjant pagrindines audimo technikos, žaliavos, spalvų, raštų ir puošybos tendencijas.
Skirtingos Lietuvos ir Vakarų Ukrainos rankšluosčių audimo technikos
Palyginus įvairių Lietuvos etnografinių regionų ir Vakarų Ukrainos rankšluosčius, rasta daugiau skirtumų negu panašumų. Pirmiausiai skiriasi pagrindinės rankšluosčio dalies dydis ir audimo technika. Pagrindinėje ukrainietiškų rankšluosčių dalyje dažniausiai pastebimas laužytasis ruoželinis pynimas, kuris sąlygoja laužytą „eglutės“ liniją audinyje. „Eglutės“ dažniau išsidėsčiusios išilgai rankšluosčio, rečiau – skersai.
Tuo tarpu lietuviškų rankšluosčių pagrindinė dalis paprastai audžiama sudėtingesniais pynimais ir audimo technikomis. Dažniausiai pasitaiko rankšluosčių, austų servetine audimo technika, kur pynimai su vyraujančiomis metmenų perdangomis kaitaliojasi su ataudiniais pynimais. Taip pat gana dažni diminiai keturnyčiai, rečiau aštuonnyčiai rankšluosčiai.
Būtina paminėti, kad tarp Ukrainos Volynės regiono eksponatų pavyko aptikti ir keletą pavyzdžių, artimų lietuviškiems rankšluosčiams.
Vakarų Ukrainos rankšluosčių užaudimai
Lyginant lietuviškų ir ukrainietiškų rankšluosčių pagrindinės dalies ilgį, akcentuojama, kad lietuviškuose rankšluosčiuose puošiami buvo tik patys rankšluosčių galai, tuo tarpu ukrainietiškuose pagrindinė rankšluosčio dalis kartais yra visiškai trumputė. Didžiausią tokių rankšluosčių dalį sudaro įvairiaspalviai užaudimai, kuriuose vyrauja raudona, juoda, geltona ar oranžinė spalvos. Šiuose užaudimuose naudojamos ir kitokios nei pagrindinės rankšluosčio dalies audimo technikos.
Jei pagrindinėje rankšluosčių dalyje vyrauja paprasti pynimai, tai užaudimuose labiausiai paplitusi taip vadinama „sumuštinė“ technika ir / arba smulkūs rinktiniai raštai, išdėstyti horizontalia kryptimi. „Sumuštinė“ technika ypatinga tuo, kad joje ataudai yra taip smarkiai „sumušami“, kad jie visiškai užstoja audinio metmenis. Dažniausiai tokiai audimo technikai naudojami ataudų ripsinis, rečiau drobinis pynimai.
Lietuviški „žičkai“
Lietuvos, kaip ir Ukrainos, rankšluosčiams taip pat būdingi kitų spalvų užaudimai, tačiau jų spalvų ir audimo raštų įvairovė žymiai mažesnė. Lietuvoje XIX a.–XX a. pr. rankšluosčių puošybai naudoti pirktiniai, aukštos kokybės medvilniniai siūlai, vadinti „žičkais“.
Dažniausiai buvo pasirenkami raudoni, gerokai rečiau – mėlyni „žičkai“, o dar rečiau šių spalvų kombinacijos ar kitos spalvos. „Žičkų“ užaudimų juostelės, lyginant su ukrainietiškų rankšluosčių užaudimais, siauresnės ir siekia nuo kelių iki keliolikos centimetrų. Platesni užaudimai pasitaiko labai retai.
Užaudimų plotis ir juostelių išdėstymas daugiausia priklauso nuo regiono, kuriame rankšluostis austas. Plačiausi užaudimai būdingi Žemaitijos rankšluosčiams, siauriausi – Dzūkijos.
Rankšluosčių puošybos panašumai ir skirtumai
Lietuviški etnografiniai rankšluosčiai buvo puošiami gana įvairiai: skirtingo pločio ir stiliaus nėriniais iš medvilninių siūlų, dažniausiai nertų rankomis. Vietoje nėrinių, rankšluosčių galai kartais užbaigiami iš metmenų galų sudarytais arba papildomai pririštais kutais, kuriuos puošia iš jų nupinti pinikai.
Įvairaus ilgio kutais nuolat puošiami ir Vakarų Ukrainos regionų etnografiniai rankšluosčiai. Gerokai rečiau, tačiau taip pat galima rasti ir pinikų ar nėrinių. Visgi ukrainietiškų rankšluosčių pagrindinė puošyba paremta jau anksčiau minėtais puošniais, gausiais ir spalvingais užaudimais.
Tuo tarpu lietuviai rankšluosčius puošdavo ir įvairiomis siuvinėjimo technikomis, dažniausiai augalinių raštų motyvais ar monogramomis. Pažymėtina, kad apžvelgtuose Lvovo muziejaus fonduose siuvinėto ukrainietiško rankšluosčio mokslininkėms matyti neteko.
Pagrindinis staltiesių skirtumas – ilgis ir plotis
Nagrinėjant staltieses pirmiausiai mokslininkės pastebėjo, kad skiriasi jų ilgio ir pločio santykis. Ukrainietiškos staltiesės paprastai yra siauresnės, bet ilgesnės negu lietuviškos. Ukrainoje austos vienpalės ir dvipalės staltiesės, tačiau pastarųjų palos yra siauresnės nei lietuviškų dvipalių staltiesių.
Be to, Lietuvoje daugiau negu Ukrainoje palos jungiamos nėriniais ar kitokiais dekoratyviniais įdurais. Tuo tarpu Ukrainoje šiam tikslui naudojamos įvairios dekoratyvinės siūlės, kurios daromos kontrastingos spalvos medvilniniais ar lininiais siūlais. Kaip ir ukrainietiškiems rankšluosčiams, šios šalies staltiesėms taip pat būdingi įvairiaspalviai užaudimai, dažniausiai raudonos, juodos, geltonos ar oranžinės spalvos.
Lietuviškų staltiesių raštai išgaunami panašiomis technikomis kaip ir rankšluosčiuose, tik patys raštai yra stambesni. Tam įtaką daro didesnis staltiesės plotas. Lietuviškų staltiesių puošyba nėra tokia įspūdinga kaip rankšluosčių: jų galai būna tiesiog apsiuvami, rečiau pasitaiko ir „žičkų“, kutų, nėrinių.
Savo spalvingumu ir dekoratyvumu Vakarų Ukrainos regionų staltiesės dažnai pranoksta lietuviškąsias.
Panašiausios – lietuviškos ir ukrainietiškos lovatiesės
Vieni iš dekoratyviausių etnografinės buitinės tekstilės pavyzdžių tiek Lietuvoje, tiek Ukrainoje yra savitais raštais ir spalvomis išsiskiriančios lovatiesės.
Nemažai lietuviškų ir ukrainietiškų etnografinių lovatiesių austa įvairiaspalviais lininiais, pakuliniais ar vilnoniais siūlais, naudojant laužytuosius („eglutėmis“) ar rombinius („rombukais“) ruoželinius pynimus. Tokiuose audiniuose pagrindinį raštą sudaro skirtingų spalvų siūlų išsidėstymas.
Kaip ir Lietuvos senosios lovatiesės, tyrinėtame regione nemaža dalis ukrainietiškų lovatiesių, austos „sumuštine“ technika. Šių audinių metmenys paprastai būna natūralios spalvos lininiai ar pakuliniai siūlai, tačiau juos pilnai uždengia tankiai primušti įvairiaspalviai (įprastai vilnoniai) ataudai.
Audžiant lovatieses abiejose šalyse kartais „sumuštinė“ audimo technika derinama su rinktine, horizontaliomis juostomis išrenkant nesudėtingus raštelius. Lietuviškose lovatiesėse labai dažnai pasitaikanti diminė technika, Ukrainoje paplitusi gerokai mažiau. Diminėse lovatiesėse naudojamos dvi spalvos: fono ir rašto. Spalvos dažniausiai derinamos kontrasto principu.
Pasak mokslininkių, tenka pripažinti, kad ukrainietiškos lovatiesės, lyginant su lietuviškomis, yra spalvingesnės. Jų spalvos šviesesnės, ryškesnės, be to, jų įvairovė didesnė.
Ukrainiečiams būdingi dideli pagalvių užvalkalai
Tyrinėjant Vakarų Ukrainos pagalvių užvalkalų pavyzdžius, pastebėta, kad pirmiausia jie skiriasi nuo lietuviškų etnografinių užvalkalų savo dydžiu. Kai kurių užvalkalų plotis siekė net virš 110 cm. Tikėtina, kad ant tokiais užvalkalais apvilktų plačių pagalvių miegodavo po kelis žmones.
Lyginant su lietuviškais užvalkalais, skiriasi ir ukrainietiškų užvalkalų raštai bei puošyba, kuri didele dalimi yra panaši į rankšluosčių: tie patys „sumuštine“ (kartais derinama su rinktine) technika austi užaudimai, tos pačios raudona, juoda, geltona ar oranžinė spalvos, tie patys ruoželiniai pagrindinės užvalkalo dalies pynimai.
Tuo tarpu Lietuvoje buvo paplitę balti drobinio ar kitų paprastų pynimų pagalvių užvalkalai, puošti dažniausiai rankų darbo nėriniais, o taip pat drobinio pynimo languoti užvalkalai, kuriuose paprastai naudotos balta, raudona, mėlyna spalvos.
Apibendrindamos mokslininkės pažymi, kad lietuvių ir ukrainiečių buitinė etnografinė tekstilė turi tiek bendrų bruožų, tiek ir esminių skirtumų, lyginant audinių pynimus, audimo technikas, spalvas, puošybą ir kt.
Lietuvos ir Ukrainos mokslininkų vykdomas dvišalis projektas finansuojamas Lietuvos mokslo tarybos (LMT). Pirmajame projekto susitikime Lvove dalyvavo KTU mokslininkės dr. Eglė Kumpikaitė, dr. Daiva Milašienė, dr. Žaneta Rukuižienė, dokt. Ginta Laureckienė, LLBM vyresnioji muziejininkė Erika Nenartavičiūtė ir mokslininkai iš Ukrainos NMA Etnologijos instituto: habil. dr. Olena Nykorak, dr. Olena Fedorčiuk, dr. Olena Kozakevič, dr. Liudmila Gerus, dokt. Oleg Boliuk ir dokt. Tatjana Kucyr.
