Portalo „kauniečiams.lt“ Redakciją pasiekė skaitytojos kaunietės laiškas, kuriame ji iškėlė klausimą – kodėl ligi šiol delsiama ar vengiama įamžinti Kovo 11-osios akto signatarų kauniečių atminimą mieste? „Juk signatarai – Liudvikas Simutis, Balys Gajauskas, Algirdas Patackas, Povilas Aksomaitis, Antanas Karoblis, Birutė Nedzinskeinė, Vytautas Paliūnas, Kazimieras Uoka – su Kaunu susiję ne šiaip sau. Nebuvo taip, kad atvažiavo, pastudijavo ir išvyko. Negi neatėjo laikas jų pagerbti?,“ – rašo skaitytoja.
Gal praėjo per mažai laiko?
Kunigas Robertas Grigas taip pat mano, kad įamžinimas pernelyg fragmentiškas ir miesto valdžia prie jo beveik neprisidėjo. „Teko dalyvauti dviejų bičiulių, Kovo 11-osios Akto signatarų kauniečių laidotuvėse. Liudo Simučio (Seniavos kapinėse) ir Algirdo Patacko (Petrašiūnų kapinėse). Abiems signatarams kapinėse pastatyti prasmingi, kuklūs paminklai. Nežinau, kiek jų artimųjų pastangomis, kiek prisidėjo valstybė.
Gal yra ir daugiau jau mirusių kauniečių signatarų, bet nežinau, su kitais neteko artimiau bendrauti. Algirdui Patackui atminti Kauno karininkų ramovėje, kur jis eilę metų dirba, įrengta graži atminimo lenta – horeljefas. Neįžiūrėčiau Kauno kultūros, atminties politikoje aiškios konjunktūros įtakos. Galbūt dar per mažai laiko praėjo, kad įvertintume. Jaučiu ir pats kažkur pasąmonėje, kad Vasario 16-osios Akto signatarus, partizanų vadus priimu kaip neginčijamą dydį. O Kovo 11-osios signatarai, kadangi tavo kartos, pažįstami, tarsi neatrodo tokie „dideli“.
Nors protu supranti, kad jų nuopelnai 1988 – 1991 m. labai reikšmingi, bet gal dar nėra istorinio nuotolio, perspektyvos įvertinimui, – sakė jis portalui.
Anot R. Grigo, jei viskas 1991 m. būtų atsidūrę po vikšrais, ir jei, Dievo (kas kokiu vardu jį bevadintų) padedami, nebūtume praėję bemaž vandeniu – visi jie būtų… tiesiog sunaikinti. „Ir tai, manau, jie patys aiškiai suprato. Nepaisant to, kokios paskui ten politikos išėjo,“ – komentavo jis.
Įžvelgia apsileidimą
Kaunietis, Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) atstovas Seime Kazys Starkevičius sako, kad laiko praėjo tikrai pakankamai ir adekvačiame signatarų neįvertinime įžiūri tam tikrą apsileidimą ar abuojumą.
„Manau, tikrai praėjo jau veik trisdešimt metų ir pats laikas įvertinti tų žmonių atminimą. Signatarai tuo pačiu buvo ir Sąjūdžio kūrėjai. Jie buvo pirmose gretose atkuriant nepriklausomybę, klojo jos teisinius pamatus. Pats laikas pavadinti jų vardais gatves ar skverus. Juk Kaunas plečiasi. Negi nei viename rajone neatsirastų kokios nors pašalinės gatvės bereikšmiu ligi šiol pavadinimu?,“ – stebėjosi jis.
Starkevičius taip pats sakė nesureikšminąs galimų politinių purslų, kurie gali pasipilti, jei gatvė ar skveras bus pavadintas kurio nors signataro vardu, o kažkas ims piktintis, kad garbinamas „garliavinis“, patvorinis“ ir „“paraštinis“ ar „gatvinis“.
„Neverta tų purslų ir riksmų bijoti. Įamžinamas būtų konkretus jų darbas. Imkime šviesios atminties A. Patacką, kuris nebijojo užsiimti pogrindine veikla ir sovietų okupacijos metais. Ar galėjo jis būti kažkur neteisus? Galėjo. Ir kas iš to? Raskite man bent vieną žmogų, kurio gyvenimo kelias būtų tiesus ir vienareikšmis, be kluptelėjimų ir klystkelių? Šventieji žeme nevaikšto. Todėl neverta bijoti piktų liežuvių. O tiems, kam nepatinka jų vėlesnė politinė veikla, laikas išaugti iš šių vystyklų arba pavydėti – kodėl jis, o kodėl ne aš?,“ – mano TS. LKD atstovas.
Nacionalinio masto klausimas
Kauno merija į portalo „kauniečiams.lt“ užklausą šiuo klausimu neatsakė. Klausimo nekomentuoja ir dabartinė TS-LKD formali lyderė, Švietimo mokslo ir sporto ministrė Jurgita Šiugždinienė. Merijos tylą galima paaiškinti tam tikra politine pozicija – tiesiog Visvaldo Matijošaičio aplinkoje senieji Kauno sąjūdininkai gali būti kažkaip asocijuojami su dešiniaisiais, konservatoriais ir pan.
Kiek kebliau gali jaustis šį klausimą gaunantys konservatoriai. Juk ilgą laiką, prieš savivaldybės taryboje įsitvirtinant „Vieningo Kauno“ ir jo lyderio V. Matijošaičio daugumai, būtent jie dominavo miesto valdžioje. Taigi, turėjo visas galimybes parodyti iniciatyvą ir bent jau pradėti spręsti šiuos reikalus, tačiau niekas praktiškai nebuvo daroma.
Kauno politikas Stanislovas Buškevičius pabrėžia, kad iniciatyvos niekad nerodė ir centrinė valdžia.
„Geras klausimas. Manau, kad įamžinti juos reikėtų rimtai. Tai turėtų būti oficialus Seimo raštas- prašymas Kauno merui. Tie, kas negerbia savo istorijos ir kovotojų už Lietuvos laisvę, neverti laisvės. Kiekvieno patrioto pareiga- prisiminti ir puoselėti savo istoriją. Mes kalbame apie konkretų istorijos laikotarpį- kovą už Nepriklausomybę. Tik šiame kontekste ir vertiname, kas kovojo, o kas ne,“ – sakė jis portalui.
***
Iš tiesų, mėginti spręsti apie vieno ar kito istorinio personažo atminimą, ištraukiant iš konteksto vieną, tegul šių dienų vertinimu ir abejotiną poelgį – keista. Tai, žinoma, turbūt atitinka ir Vakaruose dabar populiarius mėginimus klijuoti etiketes buvusiems politikos ir net kultūrinio gyvenimo didvyriams, vertinant juos pagal šių dienų ideologines madas. Neveltui visai neseniai ten praūžė paminklų buvusiems JAV prezidentams ir Jungtinės Karalystės premjerams išniekinimo mada ir net imtasi perrašinėti ar visai „išminėti iš apyvartos“ klasikines knygas ir kūrinius, kaip neva reakcingus ir ideologiškai pavojingus.
