Pirmojoje dalyje kalbėjau apie keistai kintantį Konstitucinio Teismo (KT) požiūrį į Lietuvos partizanų ir jų priimtos 1949-ųjų metų Vasario 16-osios deklaracijos vietą šalies istorijoje bei teisinėje sistemoje. Jų vaidmuo, pasikeitus teismo sudėčiai ir pirmininkei, tyliai stumiamas į paraštes. Deja, tai nėra vienintelis neraminantis simptomas. KT, manding, it obuolmūšis arklys lekia į policinę valstybę ir kartu kuria prielaidas dar didesnei korupcijai.
Idant nebūčiau apkaltintas Lietuvos institucijos (dargi tokios sakralizuotos) tyčiniu diskreditavimu bei darbu Putinui – iš anksto šį bei tą paaiškinu.
KT susilaukė dėmesio ir kritinio komentaro ne iš kur kitur, o iš broliškos Ukrainos. Mane jis irgi sudomino, nes sunku įtarti, kad niekaip su Lietuvos KT veikla ir jo jurisdikcija lyg ir nesusijęs asmuo turėtų kažkokių interesų bei piktų tikslų.
Institucinė degradacija?
Atsiliepimas iš Ukrainos apie paskutinį Lietuvos KT nutarimą (vertimas iš ukrainiečių kalbos – tekstas, paskelbtas Viačeslav Pleskač: (https://www.facebook.com/groups/ccu.gov.ua/permalink/3344344235812431/):
„Deja, gera institucinės degradacijos iliustracija yra Lietuvos Konstitucinio Teismo pavyzdys.
Pateikiame 2023 m. vasario 9 d. nutarimo komentarą. Ginčo objektas šioje byloje buvo įstatymas, pagal kurį policija gali panaikinti leidimą turėti ginklą, jeigu yra pagrindas manyti, kad asmuo gali kelti pavojų sau ar kitiems.
Pareiškėjas ginčijo šios taisyklės konstitucingumą, nurodydamas tokio vertinimo kriterijų neapibrėžtumą, taip pat termino, kuriam asmeniui atimamas leidimas, nebuvimą. Dėl to jums gali būti atimtas leidimas iki gyvos galvos už teisės pažeidimą, padarytą prieš daugelį metų. Tuo pačiu sprendimą galite ginčyti teisme, tačiau įstatyme nenustačius draudimo turėti ginklą kriterijų ir termino, iš tikrųjų teismas negali efektyviai įvertinti policijos veiksmų teisėtumo.
Konstitucinis Teismas pripažino ginčijamą įstatymą atitinkančiu Konstituciją, tačiau kartu ne tik faktiškai neatsakė į pagrindinį pareiškėjo klausimą (tai kada gi asmuo vis dėlto gali vėl turėti leidimą?), bet ignoravo net savo ankstesnę praktiką, pagal kurią žmogaus teisių ir laisvių suvaržymai turi atitikti teisinio aiškumo, tikslumo ir proporcingumo kriterijus (įskaitant termino tokiems ribojimams nustatymą).
Taip, deja, Lietuva tapo pavyzdžiu, kaip net gana nežymūs, bet nevykę Teismo sudėties pokyčiai gali turėti neigiamos įtakos institucijai.
Nors ir dabar Lietuvoje padėtis vis tiek atrodo geresnė nei pas mus (Ukrainoje), – juk Lietuvos KT savo praktiką dar bando kažkaip pateisinti neatsisakydamas nagrinėti bylos iš esmės.”
Ilgai „gimdė“ atsakymą
Prieš kalbėdamas apie minimą KT nutarimą, nutariau paprašyti pačių pagrindinio šalies įstatymo raidės ir dvasios aiškintojų komentaro. Atsimindamas ankstesnes komunikavimo praktikas tikėjausi kažkokio paaiškinimo, jog kažkas ne taip suprasta, kažkokias normas komentaro autorius ne taip interpretuoja ar pan..
Kiek pagalvoję, padelsę, pasikrapštę protingus viršugalvius (kaip tas „Armėnų radijas“) „visada labai užsiėmę” Konstitucijos aiškintojai kai ką išmąstė. Manau, išmastė jie, o ne vyriausia jų komunikatorė Giedrė Maksimaitytė), kuri persiuntė be galo išsamų, fundamentalų ir argumentuotą paaiškinimą, verčiantį iš koto:
„Pažymime, kad pagal Konstituciją KT neturi įgaliojimų komentuoti ar vertinti išsakytų kitų asmenų nuomonių apie Konstitucinio Teismo jurisprudenciją. Kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, „teisėjas neprivalo aiškintis dėl bylų nagrinėjimo ir priimamų sprendimų pagrįstumo, teisėjo argumentai ir motyvai išdėstomi priimtuose sprendimuose“ (2014 m. kovo 10 d. sprendimas). Dėkojame, kad domitės Konstitucinio Teismo veikla.“
Už padėką, žinoma, ačiū. O štai paruoštinės „špargalkės“ turinį galima vertinti keleriopai. Štai keli variantai, rinkitės patys, kuris patinka:
- elitinė arogancija: eikite velniop, runkeliai, plokščiažemiai, žemės kirmėlės – kaip aš pasakiau taip ir bus;
- tik popierinė kompetencija: neturiu ką pasakyti, nes nė velnio neišmanau, nesupratau net klausimo;
- medcininis paaiškinimas: turiu viešo kalbėjimo baimę, prie mikrofono arba prieš auditoriją niežti šlaunis, dreba rankos ir suka vidurius.
Kaip ten bebūtų – tiksliai pamenu ankstesnį KT vadovą ramiai ir dalykiškai atsikertant į kritiką KT, kuri, jo nuomone, būdavo nemotyvuota. Kartą, kai vieną sprendimą mėginta pavadinti populistiniu, jis netgi žaismingai atsakė, kad tai esąs tiesiog „geras sprendimas, todėl ir populiarus“. Tad ukrainietis komentatorius matyt bus teisus dėl sąsajų su pasikeitusia sudėtimi.
Tiesa, kitados KT teisine chunta pavadinęs Seimo narys Mantas Adomėnas pripažintas pažeidusiu Valstybės politikų elgesio kodekse įtvirtintus padorumo ir pavyzdingumo principus, tačiau viešai atsiprašyti KT neprivalėjo, mat tam nepritarė Seimo Etikos ir procedūrų komisija. Taigi, iš anksto sakau, kad neatsiprašinėsiu, jei įsižeis tie konstituciniai šamanai, apie kuriuos reiškiu nuomonę.
Policinės valstybės tarnai?
Grįžkime prie paties genialaus (kitokių juk nebūna??) KT sprendimų ginklų kontrolės srityje. Paprastai kabant, jame KT nustato, kad atgauti teisę į ginklą tu galėsi tik tada, kai patiksi policijai (realybėje – konkrečiam policininkui ar jų grupei).
Ką turi padaryti, kad vėl patiktum, kiek laiko turi patikti, kada gali pretenduoti į simpatijų atgavimą – nenurodoma. Jokie terminai ir kriterijai, anot KT, neturi būti nustatomi. Kaip šerifas ar viršila nutars, taip ir užpajamuota.
Šalia gilių simpatijų policinės valstybės idėjai, drįstu įžvelgti ir dar vieną problemą. KT tokiu būdu noromis ar nenoromis, tiesiogiai didina korupcijos pagundas policijoje. Kai oficialių terminų ir kriterijų nėra – labai patogu išspręsti tai per kyšį arba, kaip dabar madinga čiulbėti, „prekybą poveikiu“. Viena kita paslaugėlė, gero dėdės ar tetos užtarimas – ir griežtojo pareigūno simpatijos atgautos, leidimas ginklui vėl kišenėje? Sakysite, situacija iš fantastikos srities? Na, na… .
Vykstančiose diskusijose kai kurie vandens į burną prisisėmusios išminčių kolegijos sprendimo šalininkai pateikia kur kas fantastiškesnių argumentų. Antai, aiškinama, kad galimai koks asmuo, kuris kažką kažkada padarė, gali domėtis radikalioms ideologijomis. Ir jei tai gali būti pavojinga visuomenei, tai lai policija savo nuožiūra sprendžia.
Čia jau tikrai puiku. Kitas etapas – kokio nors pažiūrų departamento (prie ko nors arba savarankiško) steigimas. Na arba bent jau propagandos ir ideologijos skyriaus policijoje tikrai gali prireikti. Dar vėliau – netinkamų politinių pažiūrų remonto institucijos.
Kas gi geriau pas mus labiau pasikaustę politinėje filosofijoje ir politologijoje, jei ne vietinis policijos viršila su Viešojo administravimo išmanymo pažymėjimu, gautu kur nors Riomerio universitete? Ateisi pas viršilą, išlaikysi teisingų pažiūrų testą – gal leidimą ir gausi/atgausi. O gal ir ne. Nes juk gali tiesiog… ir toliau nepatikti. Štai tokią viziją mums piešia KT išminčiai ir jų šalininkai. Ar čia „sovietizacija“ ar „naftalinizacija“ – nežinau. Tik kažkaip dvokia nemaloniai.
***
Diskutuoja teisininkai
Pabaigai. Palikime mano svarstymus, kuriuos galima išvadinti diletantiškais, nes jokių fasonų mantijomis ir grandinėmis su amuletais juk nedisponuoju. Komentuoja ir teisininkai. Kai kurie jų primena Lietuvos pralaimėtą bylą Rolandui Paksui Europos žmogaus teisių teisme, pateikiama ir kitų argumentų bei visai priešingų KT sprendimų.
Advokatas Vytautas Sirvydis:
„Šitas KT nutarimas labai prieštarauja kitam, ne tokiam senam KT nutarimui, „gimusiam” iš mano padėjėjo Gintaro Degimo „padavimo”. Jau pati idėja, kad gali būti tokių de facto bausmių, kurių terminas neribotas, prieštarauja teisinės valstybės principui. Portugalijos Konstitucijoje dar XIX a. parašyta, kad toje valstybėje nėra ir negali būti neterminuotų bausmių. Palyginimui: dabar ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė jau nebereiškia jos „ikigalviškumo”, EŽTT jurisprudencija pataisė tokį atavizmą, tai šiame kontekste KT nutarimas yra beviltiškas ir greta dar prieštaraujantis paties KT jurisprudencijai,“ – teigia jis.
Advokatas Algimantas Šindeikis (citata iš komentaro jo Facebook paskyroje):
„Ko nėra KT nutarimo argumentuose
Kaip žinia, vėl gyvename tokiu laikotarpiu, kaip ginklas, jo turėjimas yra būdas kaip gint save ir savo šalį nuo agresijos. Konstitucijos 3 str. yra įtvirtinta mūsų fundamentali teisė priešintis bet kam, kas prievarta kėsinasi į Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą, konstitucinę santvarką. Gali susiklostyti tokia situacija kai mūsų valstybės likimas priklausys nuo to, kiek mes turėsime ginklų ir kiek bus asmenų, kurie bus pasiryžę su ginklu ginti savo šalį. Todėl kyla pagrįstas klausimas kaip ir kiek laiko turi būti ribojama asmens teisė turėti Leidimą ginklui. <…>
Minimas KT nutarimas iš esmės leido asmens teisių ribojimą visam laikui jį priskiriant prie keliančių grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Šiuo atveju KT kartoja savo žmogaus teisių ribojimo visą gyvenimą jurisprudenciją, kuri jau buvo EŽTT pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai. <…>
KT aiškiai neatsakė į klausimą – kada administracinius nusižengimus padaręs asmuo jau nebeturėtų būti laikomas pavojingu visuomenei, atsakė implicitiškai – niekada, jei to nenorės policija ar Teismas. O ką daryti Pareiškėjui, kad policija ar teismas to užsinorėtų? Į tą klausimą KT taip pat nematė reikalo atsakyti, apsiribojant tik bendro pobūdžio, neįtikinamais argumentais, kad teismas tai turi vertinti individualiai.“