Kiekvienas iš mūsų turime savą tėvystės stilių, kuris didele dalimi priklauso nuo mūsų charakterio savybių, filosofinių nuostatų, kas yra gera tėvystė ir kaip reikėtų auklėti vaikus. Tėvystės stilius apima pagrindines idėjas apie discipliną, santykių kūrimą ir lūkesčius, kuriuos tėvai turi vaikams ir atvirkščiai vaikai turi tėvams. Nemažai šiam stiliui poveikio turi ir tai, kokioje aplinkoje mes esame užaugę, kokie nusistovėję kultūriniai standartai mus supa, kaip mus pačius auklėjo tėvai. Turbūt esate kada save išgirdę tarsi iš šalies kartojant savo mamos ar tėčio mėgstamą frazę savo vaikams.
Kartais, mes galime išvystyti ir visiškai priešingą savo tėvams tėvystės stilių, ypač, kai jaučiame, kad kažkas mūsų tėvų tėvystėje buvo neefektyvu ar net nepriimtina mūsų asmenybei.
Bet kokiu atveju svarbu suprasti savo tėvystės stilių, siekiant įvertinti, kiek jis yra efektyvus siekiant nusistatytų tikslų auklėjant ir vedant savo vaikus gyvenimo keliu. Ko gero daugelis iš mūsų siekiame, kad mūsų vaikai užaugtų sveiki, savarankiški, atsakingi piliečiai, gebantys kurti artimus santykius su aplinkiniais.
Yra išskiriami trys pagrindiniai tėvystės stiliai: autoritetingas, autoritarinis ir nuolaidusis. Apžvelkime, kiek kiekvienas iš jų leidžia mums pasiekti anksčiau įsivardintus vaikų auklėjimo tikslus.
Autoritetingas tėvystės stilius.
Šį tėvystės stilių, dar vadinamą demokratiniu tėvystės stiliumi, galima būtų įvardinti kaip patį tinkamiausią, bet kartu patį sunkiausią tėvystės stilių, kadangi jame vienu metu derinama šilti tarpusavio santykiai su vaiku ir struktūros bei ribų nustatymas, kurie yra būtini vaiko sveikam vystymuisi. Dauguma tėvų pajunta, kad pasiekti pusiausvyrą yra gana nelengva ir pradedama svyruoti vis nukrypstant tai į vieną, tai į kitą pusę vis paaukojant antrąjį spektro galą. Nuraminsiu jus. Tai normalu.
Taikant šį tėvystės stilių pagrindinės elgesio taisyklės, struktūra ir ribos yra nustatomos tėvų, tačiau tuo pat metu tėvai yra pakankamai lankstūs šias taisykles taikant, prisiderinant prie augančių vaikų poreikių ir augančio gebėjimo pačiam dalyvauti sprendimų priėmime. Vaikai ir ypatingai paaugliai pakankamai geba dalyvauti diskusijose apie taisykles ir išreikšti savo požiūrį. Svarbu, kad tėvai gebėtų vaikams parodyti, kad jie yra atviri išklausyti vaiko nuomonę ir jei jų argumentai yra įtikinami, gali pakeisti savąją. Vis tik šiame procese turi būti priimta, kad tėvų žodis yra paskutinis. Kuo tai svarbu? Tokie vaikai išmoksta reikšti savo nuomonę, jaučia, kad gali dalyvauti sprendimų priėmime (o tai vienas svarbiausių pilietinės visuomenės bruožų), be to tai suteikia vaikui galimybę ugdyti gilesnį mąstymą, naudojant loginį mąstymą ir derinant norus su realybe.
Nors šiame tėvystės stiliuje tėvai aiškiai nurodo žaidimo taisykles, santykis tarp tėvų ir vaikų yra apibūdinamas kaip šiltas, draugiškas ir abipusiai pagarbus. Net konfliktų metu išlieka artumo jausmas tarp tėvų ir vaikų. Vaikas jaučia, kad tėvai vertina jo unikalumą, paiso jo interesų. Taigi autoritetas įgyjamas kartu su supratimu ir užuojauta.
Šiame tėvystės stiliuje bendraujama ne tiek siekiant autoriteto, kiek nuolat dalijantis patirtimis, išgyvenimais, kas leidžia vaikui jausti nuolatinį tėvų domėjimąsi vaiko gyvenimu. Tai pasiekiama per kasdienius pokalbius, kurie yra spontaniški ir apima platų temų pasirinkimą. Tėvai tiesiog leidžia vaikui plepėti apie tai, kas jam įdomu, o vaikas jaučia tėvų susidomėjimą.
Autoritetingas tėvystės stilius skatina „įgalinantį“ elgesį. Tai yra tėvai elgesiui nurodo tokias taisykles ir tokius nurodymus, kurie skatina augantį autonomijos ir atsiskyrimo nuo tėvų jausmą. Šis atsiskyrimas priklausomai nuo amžiaus labai skirsis, bet jis svarbus vaiko individualumo pajautimui. Įgalinantis elgesys skatina vaiką klausti, būti tolerantišku, abstrakčiai mąstyti, ieškoti paaiškinimų. Ko gero net nereikia minėti, kad toks vaikas pasižymės pakankamai didele savivarte.
Svarbu paminėti, kad šiame tėvystės stiliuje yra gana žemas konfliktų lygis tarp tėvų ir vaikų net tada, kai vaikai sulaukia paauglystės. Bendras meilės, pagarbos jausmas, kuris ugdomas skatinant vaiko sprendimų priėmimą, galiausiai suformuoja santykius, kuriuose vaikai ir paaugliai klausia tėvų patarimo, o ne slapta maištauja.
Autoritarinis tėvystės stilius
Šiame tėvystės stiliuje daugiausiai dėmesio skiriama kontroliuoti elgesį taip, kad vaikas patenkintų tėvų lūkesčius. Visi kiti vaiko-tėvų santykių aspektai tampa antriniais. Auklėjimo stilius yra pakankamai griežtas ir reikalaujantis neabejotino paklusimo be diskusijos ar paaiškinimo. Net jei paaiškinimai yra pateikiami, jie yra nediskutuojami, neinterpretuojami ir nekeičiami.
Šiame tėvystės stiliuje nurodymai elgesiui yra griežti ir privalomi. Šiuos nurodymus, kaip ir ribas bei taisykles nurodo tėvai ir dažniausiai pristatoma arba/arba stiliumi. Sistema, kurioje šie nurodymai sukuriami yra gana diktatoriška, dažnai lydima gana griežtų bausmių. Bendras šio tėvystės stiliaus tikslas yra kontrolė, todėl vaikas negali išugdyti autonomijos, išmokti savarankiškai priimti sprendimus.
Šiame tėvystės stiliuje išvystyti artimus santykius tarp tėvų ir vaikų yra labai sunku. Artumas yra paremtas tėvų tikėjimu, kad vaikas geba išmokti savikontrolės ir sprendimų priėmimo. Tuo tarpu autoritariniame stiliuje tėvai nepripažįsta augančio vaiko poreikio atsiskirti nuo tėvų ir įgyti autonomiją. Artumas, kuris atsiranda gali būti vadinamas pseudo artumu, nes yra paremtas vaiko baime. Vaikai užaugę tokiame tėvystės stiliuje dažnai turi aukštesnį depresiškumo lygį, pasižymi probleminiu elgesiu, sunkiai valdo impulsus, ypač, kai šalia nėra tėvų.
Šis stilius skatina „varžantį“ elgesį, kurio tikslas kontroliuoti, o ne skatinti mąstymo procesą, sprendimų priėmimą. Vaikas jaučiasi, kad yra mokomas ko nedaryti, o ne to, kas jam gali praversti ateityje.
Toks stilius skatina maištavimą. Taigi šis tėvystės stilius nulemia daug konfliktų tarp tėvų ir vaikų, net jei jie nėra tiesiogiai išreikšti. Tokie konfliktai gali pasireikšti neigimu vaiko elgesiu mokykloje, mušimusi su kitais vaikais, įsitraukimu į bendraamžių gaujas, svaigalų ir narkotikų vartojimą. Kita vertus šie vaikai gali tapti perfekcionistai, perdėtai orientuoti į rezultatų pasiekimą, paaukojant emocinę raidą. Abiem atvejais individualizacija, reikalinga tapti gerai funkcionuojančiu suaugusiuoju tampa apsunkintu.
Nuolaidžiaujantis tėvystės stilius
Tai priešingas autoritariniam tėvystės stilius. Šiame stiliuje nėra nustatytų ribų elgesiui, arba jos yra labai silpnai suformuluotos ir įgyvendinamos. Dažnai šio stiliaus tėvai stengiasi savo vaikus įtraukti į vieną ar kitą elgesio būdą, tačiau be pakankamos jėgos. Šie tėvai arba yra pernelyg įsitraukę į savo vaikų nuolatinį laimės jausmą arba atvirkščiai labai mažai įsitraukę į savo vaikų gyvenimą. Abiem atvejais vaikui rezultatai yra neigiami.
Nuorodos elgesiui, taisyklės ir ribos šiame stiliuje yra labai neaiškios, o kai kuriais atvejai jų ir visai nėra. Tėvai gali ypatingai susifokusuoti ties vaiko nuraminimu kiekvieną jo nusiminimo momentą. Tai reiškia, kad kai tik vaikas nusimena (dažnai tada, kai bandoma nustatyti ribas) tėvai pasiduoda ir leidžia vaikui ko jis nori. Tai dažniausiai sąlygoja šypseną, tačiau turi neigiamas pasekmes ilgalaikėje perspektyvoje – vaikas išmoksta, kad savikontrolė yra nebūtina, o į autoritetus nebūtina kreipti dėmesio ar juos gerbti.
Kito tipo nuolaidžiaujantys tėvai gali tiesiog nedalyvauti vaiko gyvenime (dėl darbų, užimtumo) ir leidžia vaikui gyventi be jokios aiškios struktūros. Tokiems vaikams sunku išsiugdyti savidiscipliną, o jaučiasi jie dažniausiai nerūpimi ir nemylimi (tai nieko bendro neturi su tuo, ar juos tėvai myli, ar ne). Elgesio standartų šie vaikai dažniausiai ieško bendraamžių grupėje, o su autoritetais šie vaikai dažniausiai konfliktuoja.
Šiame tėvystės stiliuje vaikams neaiškios ne tik elgesio ribos vaikams, bet ir vaidmenys, kuriuos vaidina šeimos nariai. Ankstesniuose stiliuose yra aiškiai apibrėžtos tėvų ir vaikų vaidmenys – tėvai yra tie, kurie nustato ribas ir turi didesnius gebėjimus priimti sprendimus. Šiame stiliuje vaidmenys tarsi susikeičia vietomis ir tampa visiškai neaiškūs vaikui. Tėvai gali matyti save vaiko draugo vaidmenyje, kitu atveju tėvai tiek įsitraukia į vaiko gyvenimą, kad pradeda už jį gyventi. Kai tėvai mažiau įsitraukę, vaikas gali būti matomas, kaip turintis suaugusiojo gebėjimus pasirūpinti savimi ir todėl jam nereikalinga tėvų priežiūra. Rezultatas – santykiai yra arba pernelyg artimi, susilieję, arba visiškai nutolę. Abiem atvejais vaikas patiria depresiškumo ir emocinio streso jausmus. Dažnai šiems vaikams sunku išmokti abipusio bendravimo.
Šiame tėvystės stiliuje auklėjami vaikai pasižymi nesubrendusiu elgesiu arba įsitraukia į suaugusiems būdingą elgesį, kuris atliekamas be suaugusiems būdingos brandos. Pavyzdžiui vyresnis vaikas rėkia ir verkia siekdamas patenkinti savo norą, arba kūdikiškai ginčijasi kiekvieną kartą, kai suaugę bando įvesti taisykles, nustatyti ribas. Ir atvirkščiai vaikai įsitraukia į suaugusiems būdingas veiklas (ankstyvas seksualinis gyvenimas, alkoholio vartojimas ir pan.) žymiai anksčiau nei yra tam pasiruošę, subrendę prisiimti atsakomybę, kuri seka šias veiklas.
Konfliktų lygis šiame stiliuje yra pakankamai žemas abiem atvejais. Šie vaikai šalinasi tėvų, kol randa bendraamžių grupę, kuri atstotų šeimą. Jie gali atrodyti pakankamai savarankiški, tačiau tai mažiausiai savarankiški vaikai lyginant visus tris tėvystės stilius. Kai tėvai per daug dalyvauja vaikų gyvenime konfliktų gali kilti šiek tiek daugiau, tačiau dažnai šie konfliktai netikri negilūs. Šie vaikai nesišalina tėvų, tačiau turi labai mažai autonomijos ir savarankiškumo. Jei autoritetingas (demokratinis) tėvystės stilius laikomas pačiu tinkamiausiu, nuolaidusis tėvystės stilius yra pats žalingiausias (ypač kai tėvai emociškai nutolę nuo vaikų).
Kaip tapti labiau autoritetingais?
- Kasdien kalbėkitės su vaiku
- Atskirkite diskusijas apie discipliną nuo tų, kurios skirtos kurti santykį su vaiku
- Nustatykite aiškius elgesio standartus, taisykles, ribas.
- Nustatykite aiškias (bet nebūtinai labai girtas) pasekmes, kurios skirtos ne nubaudimui, o mokymuisi.
- Stenkitės nuolat suprasti, kaip jaučiais jūsų vaikas
- Skatinkite saviraišką ir mąstymą. Diskutuokite apie taisykles, leiskite nesutikti.
- Būkite lankstūs, kai situacija to reikalauja
- Priimkite asmeninius skirtumus, ypač kai vaikas skiriasi nuo jūsų
- Diskutuokite su vaiku, leiskite jam išsakyti savo poziciją, nepertraukinėkite, neskubėkite atsakyti, kol neišsiaiškinote visko,, kas buvo pasakyta.
- Mokykite pavyzdžiais – elkitės taip, kaip norite, kad elgtųsi jūsų vaikas.
