Senojo Testamento Išėjimo knygoje pasakojama, kaip Dievas pašaukė Abraomą palikti savo gimtąjį kraštą ir keliauti į tolimą ir nepažįstamą Kanaano kraštą: „Eik iš savo gimtojo krašto, iš savo tėvo namų, į kraštą, kurį tau parodysiu. Padarysiu iš tavęs didelę tautą ir tave palaiminsiu“ (Pr 12, 1–2).
Šis Dievo paliepimas Abraomui buvo sunkus, nes palikti gimtąjį kraštą buvo didelis iššūkis. Tačiau Abraomas nesiderėjo su Dievu; iškeliavo ten, kur Dievas paliepė.
Jėzus, pradėjęs savo misiją skelbti Evangeliją apie Dangaus karalystę, pašaukė Galilėjos ežero žvejus – Petrą, Andriejų, Jokūbą, Joną ir kt. – sekti paskui jį ir vykdyti jo paliepimus. Šis apaštalų pašaukimas taip pat nebuvo lengvas: palikti gerai žinomą darbą ir besąlygiškai klausyti Galilėjos Mokytojo – eiti ten, kur bus siunčiami, – šiems žvejams taip pat buvo didelis iššūkis. Jėzus matė šių vyrų abejones ir, turbūt, norėdamas sustiprinti jų tikėjimą, leido apaštalams pamatyti jo atsimainymą ant Taboro kalno. Dieviškai spindintis Jėzaus veidas ir dangaus Tėvo balsas, raginantis: „Klausykite jo!“, be jokios abejonės, sustiprino mokinius jų naujame kelyje, sekant paskui Jėzų.
Apaštalų darbų knygoje aprašytas įspūdingas krikščionių persekiotojo Sauliaus pašaukimas sekti Jėzų. „Kai atjojo netoli Damasko, staiga jį apšvietė iš dangaus šviesa. Nukritęs žemėn, jis išgirdo balsą: „Sauliau, Sauliau, kam mane persekioji?“ Jis klausė: „Kas tu esi, Viešpatie?“ Šis atsakė: „Aš esu Jėzus, kurį tu persekioji. Kelkis, eik į miestą; tenai tau bus pasakyta, ką turi daryti“ (Apd 9, 3–6). Aršus krikščionių persekiotojas tapo pačiu uoliausiu Evangelijos skelbėju, nešusiu jos žinią į pagoniškus kraštus ir apaštalinę tarnystę apvainikavusiu kankinyste Romoje.
Dievas šaukia kiekvieną žmogų. Vienus pašaukia visiškai jam pasišvęsti, prisiimant vienuoliškąjį ar kunigiškąjį pašaukimą, kitus pašaukia sukurti šeimą ir būti atviriems gyvybės dovanai ir tokiu būdu plėsti jo karalystę žemėje. Kiekvienas pašaukimas turi dvi puses: vieną šviesiąją, kai žmogus myli ir yra mylimas, o kitą – kai pašaukimo kelyje susiduria su didelėmis sunkenybėmis ir kančia.
Kai kun. Juozas Zdebskis vysk. Kazimiero Paltaroko rankų uždėjimu 1952 metais priėmė kunigystės šventimus, tikriausiai nenumatė, kad už vaikų rengimą Pirmajai Komunijai jam teks net du kartus kalėti Pravieniškių lageryje su kriminaliniais nusikaltėliais.
Kai vienas kitą mylintys jauni žmonės, priimdami Santuokos sakramentą, ateina prie altoriaus ir prašo kunigo palaiminimo santuokiniam gyvenimui, taip pat ne viską numato, ką ateityje teks išgyventi, ištikimai laikantis santuokinio įsipareigojimo ir atvirumo gyvybei. Tėvams nelengva užauginti net vieną vaikelį, o kai šeimoje auga ne vienas vaikas, kiek visa tai pareikalauja pasiaukojimo. Tačiau laikantis Dievo rankos visos sunkenybės yra nesunkiai įveikiamos.
Įkalintas už Evangelijos skelbimą apaštalas Paulius laiškais stiprino savo bendražygį Timotiejų: „Drauge su manimi kentėk Evangelijos labui jėga Dievo, kuris mus išgelbėjo ir pašaukė į šventąjį pašaukimą“ (2 Tim 1, 😎.
Gavėnios metu esame kviečiami atnaujinti savo tikėjimą ir pasiryžimą su Dievo pagalba pakelti visus pašaukimo sunkumus ir ištikimai eiti Jėzaus rodomu keliu.
Kardinolas Sigitas Tamkevičius
