Stogo santvaros – pastato „skeletas“ nuo kurio priklauso ne tik stogo tvirtumas, bet ir visos konstrukcijos stabilumas bei ilgaamžiškumas. Nors jų pasirinkimas atrodo techninis klausimas, iš tiesų tai vienas svarbiausių sprendimų statybos procese. Deja, net patyrę užsakovai dažnai daro klaidų, kurios vėliau kainuoja brangiai – tiek finansine, tiek konstrukcine prasme.
Pasak Lietuvos statybos inžinierių sąjungos (LSIS), net 40 % statybos defektų, susijusių su stogais, kyla dėl netinkamai parinktų arba klaidingai pagamintų santvarų.
1. Santvaros pasirenkamos pagal kainą, o ne pagal projektą
Viena dažniausių klaidų – sprendimas pirkti pigiausią variantą. Santvaros nėra ta vieta, kur verta taupyti. Pigios, ne pagal projektą pagamintos konstrukcijos dažnai neatitinka reikiamų apkrovos reikalavimų, o tai gali sukelti deformacijas ar net konstrukcijos įlinkimą.
Stogo tipas, nuolydis, dangos svoris, sniego ir vėjo apkrovos – visa tai turi būti įvertinta dar projektavimo etape. Santvaros turi būti gaminamos pagal tikslius skaičiavimus, o ne „iš akies“. Pasak statybos inžinierių, net 2–3 cm matmenų paklaida gali lemti konstrukcijos nestabilumą.
2. Nepaisoma medžiagos ypatybių
Kita klaida – pasirinkti ne tą medžiagą, kuri labiausiai tinka konkrečiam pastatui. Pavyzdžiui, medinės santvaros puikiai tinka gyvenamiesiems namams, bet gali būti nepakankamai tvirtos didelio ploto pramoniniam objektui. Tuo tarpu metalinės santvaros, nors ir labai patvarios, gali būti per brangios mažam objektui ir reikalauti papildomos antikorozinės apsaugos.
Kombinuotos santvaros (kai derinama mediena ir plienas) yra puikus kompromisas tarp kainos, tvirtumo ir svorio, tačiau ne visi užsakovai žino apie šį sprendimą. Dėl to jie dažnai renkasi arba per silpną, arba per brangų variantą, kuris neatitinka realių poreikių.

3. Nepatikrinamas drėgmės ir impregnavimo lygis
Pagal Statybos techninį reglamentą STR 2.05.04:2023 „Medinės konstrukcijos“, statybinės medienos drėgmė montavimo metu neturi viršyti 15 %, nes didesnis drėgmės kiekis lemia konstrukcijų deformacijas ir stabilumo praradimą. Tai ypač svarbu naudojant klijuotos ar dvitėjinės medienos santvaras, kurios jautriai reaguoja į drėgmės svyravimus.
Lygiai taip pat dažnai pamirštama impregnavimo kokybė. Neapdorota mediena, ypač jei stogas vėliau nepakankamai vėdinamas, tampa puikia terpe pelėsiui ir kenkėjams. Kokybiškas antiseptinis impregnavimas yra būtinas ne tik išorėje, bet ir konstrukcijos viduje. Tai viena iš tų detalių, kuri prailgina stogo tarnavimo laiką dešimtmečiais.
4. Neįvertinami papildomi krūviai ir būsimi poreikiai
Užsakovai dažnai planuoja tik esamus poreikius, neįvertindami, kad ateityje ant stogo gali būti montuojama saulės elektrinė, vėdinimo įranga ar sniego laikikliai. Tokie papildomi elementai gali ženkliai padidinti stogo apkrovą, o jei santvaros nebuvo tam pritaikytos, konstrukcija pradeda deformuotis.
Projektuojant būtina iš anksto nurodyti, ar stogas bus „aktyvus“, t. y. ar jame bus įrengta papildoma įranga. Tokiu atveju inžinieriai gali sustiprinti konstrukciją papildomais mazgais ar storesnėmis sijomis.
5. Neteisingas montavimas
Net ir tobulai suprojektuotos santvaros praras savo savybes, jei bus neteisingai sumontuotos. Per didelis įleidimas į mūro, netolygiai išdėstyti laikikliai, netinkamai suveržti varžtai – tai smulkmenos, kurios lemia konstrukcijos tvirtumą.
Ekspertai pabrėžia, kad santvaros turi būti montuojamos tik sausomis sąlygomis, o statybvietėje laikomos ant pakeltos ir nuo drėgmės apsaugotos pagrindo platformos.

Klaida, kuri pasitaiko net profesionalams – stogo montavimas be vėdinimo tarpų. Tai sukelia kondensato kaupimąsi ir trumpina konstrukcijos tarnavimo laiką.
6. Neįtraukiami specialistai
Vienas pavojingiausių sprendimų – bandyti viską suplanuoti patiems. Santvarų projektavimas yra inžinerinis darbas, kuriam reikia žinių apie apkrovas, medžiagų elastingumą, jungčių stiprumą ir šilumos tiltelius, todėl būtina kreiptis į konstruktorių arba gamintoją, kuris pateiks techninį brėžinį ir rekomendacijas.
Profesionaliai parengtas projektas leidžia ne tik išvengti klaidų, bet ir optimizuoti išlaidas, nes dažnai inžinieriai pasiūlo ekonomiškesnį sprendimą, kuris išlaiko tokį pat tvirtumą.





























