Bendrovės „Kauno autobusai“ pagrindinis tikslas – sudaryti galimybes kauniečiams ir miesto svečiams laivai judėti mieste viešuoju transportu, prireikus greitai ir saugiai pasiekti gyvenimo, darbo, mokymosi, sveikatinimosi vietas, įsikūrusias miesto artimosiose apylinkėse. Šiam tikslui įgyvendinti bendrovė eksploatuoja per 250 autobusų. Tam, kad jie kasdien į gatves išriedėtų techniškai tvarkingi, bendrovėje dirba ne vienas ilgametę patirtį turintis savo srities meistras.
Dalis tokių meistrų savo gyvenimo be bendrovės neįsivaizduoja – čia dirba nuo pat jaunystės ir net nemano keisti darbo vietos. Šiandien kalbame su tekintoju Vaclovu Urbonavičiumi ir agregatų remonto meistru Gintautu Sadausku – vyrais, kurie augo kartu su bendrove, išgyveno pokyčius ir kasdien savo darbo laiką skiria tam, kad kauniečius gabentų tvarkingas ir saugus viešasis transportas.
Į bendrovę atviliojo ne darbas
Tekintojas V. Urbonavičius bendrovėje skaičiuoja jau 52-uosius veiklos metus – pradėjo dirbti 1967-aisiais. Tiesa, pašnekovas įsidarbino ne iškart – pabaigęs mokslus kelerius metus dirbo kitoje įmonėje, vėliau teko tarnauti Sovietų armijoje. Kai grįžo iš jos, jau norėjosi ilgalaikio darbo ir tada pagalvojo apie „Kauno autobusų parką“. Tiesa, siūlytas darbas nebuvo pagrindinis motyvas, dėl kurio V. Urbonavičius nusprendė įsidarbinti.
„Jaunystėje sportavau, o tuo metu autobusų parke buvo gan stipri futbolo komanda, tai labiausiai dėl to ir norėjau pradėti čia dirbti. Įsidarbinti pavyko, o ir į futbolo komandą surinko visą būrį jaunų sporto entuziastų. Buvome tikrai stiprūs – tapome lygos čempionais. Taip viskas ir susiklostė mano naudai – sportavau ir dirbau“, – prisimena pašnekovas.
Pasiteiravus, ar per tokį ilgą laiką nekilo noras keisti darbo vietos, tekintojas patikino, kad niekad nematė tam reikalo: „Jei būčiau norėjęs keisti darbą, man būtų reikėję keisti ir specialybę, o tuomet to visiškai nesinorėjo. O beje, man čia ir patiko – lyginant su kitomis įmonėmis, „Kauno autobusų parkas“ mokėjo tikrai gerą atlyginimą, suteikė visas sąlygas patogiam gyvenimui. Galiausiai visiškai pripratau prie darbų, kolektyvo ir tikrai nenorėčiau kitur dirbti“.
Tiesa, ir darbas, anot pašnekovo, nėra nuobodus – kažko naujo vis tenka mokytis kiekvieną dieną. „Nors darbo principas visuomet išlieka tas pats, tačiau keičiantis transporto priemonėms, reikia persiorientuoti, išmokti tekinti naujas detales. Tai – sudėtingiausia darbo dalis“, – specialybės subtilybes atskleidžia V. Urbonavičius. Tiesa, darbo tekintojams dabar yra mažiau – anksčiau techninėje komandoje buvo šeši tekintojai, dabar šia sritimi bendrovėje rūpinasi vienas Vaclovas.
Įsidarbino, nes nenorėjo studijuoti
Kitas pašnekovas, agregatų remonto meistras G. Sadauskas prie bendrovės prisijungė kiek vėliau – jo kelias čia prasidėjo 1975 metais. Į „Kauno autobusų parką“ atkeliavo tiesiai iš mokyklos suolo.
„Mama labai norėjo, kad aš įstočiau į Kauno politechnikos institutą (dabar – Kauno technologijos universitetas), tačiau aš mokytis visiškai nenorėjau. Jos prašymu nuėjau į egzaminus, tačiau tik pasėdėjau ir išėjau. Daug labiau norėjau dirbti“, – jaunystės dienas prisimena G. Sadauskas.
Žinoma, išsyk darbo remonto brigadoje negavo – sekė keliolika metų mokslų bendrovėje, tačiau toks mokslas jam patiko kur kas labiau, nei tai, ką būtų mokęsis institute. Su mokslais kilo ir pašnekovo rangai. Dabartines savo pareigas pasiekė, kai bendrovė 1989 m. kėlėsi į naująją būstinę Vilijampolėje – būtent tuomet jis, dar jaunas aukščiausios kategorijos meistras, buvo paskirtas remonto brigados vadovu.
„Kai atsikraustėme čia, turėjau didelę brigadą, buvo daug žmonių, tad iš pradžių daugiau buvau tas, kuris vadovavo visiems. Tačiau laikmetis keitėsi, dalis žmonių paliko bendrovę, tad dabar jau pats užsiimu ir šaltkalvio darbu, remontuoju agregatus. Kur reikia – ten einu ir dirbu, man net nesvarbu, jog turiu visiems vadovauti“, – kasdienybę bendrovėje apibūdina pašnekovas.
Tiesa, tokį pokytį lėmė ir tai, jog transporto priemonių pasikeitimai diktuoja tai, kaip darbas organizuojamas. „Dabar darbų gerokai mažiau, tačiau jie sudėtingesni. Anksčiau autobusai dažniau gesdavo, tačiau pats surinkimas tiek variklių, tiek korpusų buvo gerokai paprastesnis. Kiekviena nauja transporto priemonė, atvažiuojanti į mūsų garažus, yra vis įmantriau, moderniškiau surinkta, reikia daugiau laiko, kad jas perprastum. Tenka mokytis kiekvieną dieną.“
Pokyčių laikmetis – įsikėlimas į Raudondvario plentą
Abu pašnekovai esminiu pokyčiu bendrovės istorijoje įvardijo naujųjų bendrovės patalpų atidarymą Vilijampolėje. V. Urbonavičiui tai buvo nemažas iššūkis. „Buvau įpratęs prie senųjų patalpų Šančiuose, ten viskas buvo artima, sava – net spinteles, pamenu, patys surinkinėjome,“ – nostalgiškai senąją bendrovės būstinę prisimena tekintojas.
Tačiau dabar viskas kitaip – V. Urbonavičius čia jaučiasi puikiai, artimai susibendravo su visu kolektyvu. „Negalvojau, kad čia tiek dirbsiu, bet kol sveikata leis, tol ir dirbsiu. Čia ateinu kaip į antrus namus – jei neskaičiuosime miegui skirtų valandų ir savaitgalių, tai čia laiko praleidžiu daugiau.“
Sadauskas prisirišo prie naujųjų patalpų išsyk –senajame garaže viską įsirengti padėjo kolega, o čia ir jam pačiam teko įdėti nemažai darbo, kad remonto dirbtuvėse Raudondvario plente viskas būtų sėkmingai ir patogiai įrengta. Tačiau Gintautas pritaria kolegos žodžiams apie remonto dirbtuvių kolektyvo vienybę. „Visi esame lygūs, susidirbę. Tai ir leidžia mums sklandžiai ir operatyviai atlikti darbus.“
Abu pašnekovai artėjančio jubiliejaus proga bendrovei linkėjo sėkmės ir sklandžios, ilgalaikės plėtros. „Bendrovė lai toliau klesti ir atsinaujina, ir lai viskas gerai klostosi. O darbuotojams linkiu sveikatos ir laimės“, – su šypsena linkėjo V. Urbonavičius.
kaunoautobusai.lt inf.
