Atvirai ir nepagražinant pasakoti apie tai, kas vyksta šiandien karo niokojamoje Ukrainoje. Su tokia misija į Lietuvą atkeliauja paroda „Bachmutas. Genocido veidai 1942 | 2022“.
Tragedija toje pačioje vietoje
Nacionalinio istorinio memorialinio draustinio „Babin Jar“ rengta paroda bus eksponuojama Kauno IX forto muziejuje nuo šių metų rugpjūčio 23 dienos iki spalio 29 dienos. Tai yra pirmoji paroda, kurią minėta institucija pristato Europos Sąjungoje.
Paroda skirta dviem tragiškiems istoriniams įvykiams atminti. Čia pristatomi mažai žinomi 1942 metų Holokausto įvykiai Bachmute, per kuriuos žuvo daugiau nei 3000 žmonių, daugiausia žydų, bei neseniai, 2022–2023 metais, rusijos pajėgų vykdyti žudymai Bachmuto mieste. Paroda atskleidžia dviejų genocidų, kuriuos skiria aštuoni dešimtmečiai, tragediją: abu jie įvykdyti represinių režimų – nacistinės Vokietijos ir šiuolaikinės rusijos.
„Paroda įdomi ir išskirtinė tuo, kad jos kūrėjai pabando sujungti praeities – Antrojo pasaulinio karo – skausmingą patirtį su šių dienų traumuojančia realybe. Niekas kitas to šiandien negali perteikti geriau ir tikroviškiau nei ukrainiečiai, kiekvieną dieną susiduriantys su žiauriu karu. Sunku emociškai likti abejingam matant, kaip parodos kūrėjai vienu metu kalba apie parodą ir kartu tikrina savo telefonus, bando susisiekti su artimaisiais vis ateinant naujiems pranešimams apie atakas prieš Ukrainos vietoves, siekdami išsiaiškinti, ar viskas gerai jų namiškiams. Ši paroda tiesiogine to žodžio prasme prisotinta praeities ir dabarties santykio išjautimu“, – sako Kauno IX forto muziejaus direktorius Marius Pečiulis.
Archyvą išgelbėjo
Parodoje eksponuojami dokumentai ir nuotraukos iš Bachmuto kraštotyros muziejaus rinkinių, kurie pateikia išsamią istorinių įvykių chronologiją ir leidžia įvertinti 1942 metų nacių nusikaltimų mastą. Čia galima susipažinti su unikalia archyvine medžiaga, liudininkų prisiminimais bei dokumentais, kurie Niurnbergo procese tapo svarbiais įrodymais, ir kuriuos, prasidėjus šiuolaikiniam genocidui, pavyko išsaugoti.
1942-ųjų sausio 11 dieną buvusio NKVD pastato rūsyje buvo įkalinta daugiau nei 3000 žydų ir kitų tautybių Bachmuto gyventojų. Kelias dienas žmonės buvo laikomi be maisto ir vandens, o paskui šaudomi ir gyvi užmūrijami apleistoje alebastro kasykloje.
2022 metų rugpjūčio 1 dieną rusijos gynybos ministerija kartu su prorusiškais „Telegram“ kanalais paskelbė apie sausumos operacijos Bachmute pradžią. Nuo to laiko miestas buvo beveik visiškai sugriautas, tūkstančiai namų subombarduoti, o dešimtys tūkstančių gyventojų priversti bėgti.
„Bachmutas daug kentėjo, tapo tūkstančių žydų egzekucijos vieta, o ši tragedija pradėta vadinti „Bachmuto Babin Jaru“. Po daugelio atstatymo metų miestą vėl sugriovė okupantai. Šį kartą rusai pavertė Bachmutą šiuolaikinio ukrainiečių genocido epicentru. Todėl kilo idėja sujungti šias dvi istorijas ir pristatyti jas auditorijai“, – pasakoja Nacionalinio istorinio memorialinio draustinio „Babin Jar“ vadovė Roza Tapanova.
Anot jos, ši paroda atskleidžia, kaip kartojasi įvykiai ir kaip totalitariniai režimai griauna žmonių likimus bei sukelia milžiniškas kančias.
Kaunas, R. Tapanovos teigimu, su savo turtingu kultūriniu paveldu ir istorija, yra ideali platforma pritraukti įvairią auditoriją bei skatinti platesnę diskusiją svarbiais klausimais.
„Iki plataus masto karo Ukrainoje pradžios mes galvojome, kad tokie dalykai niekada daugiau nebepasikartos. Kad karas ir genocidas XXI a. modernioje visuomenėje, Europoje – yra nebeįmanomas. Deja, panašiai žmonės mąstė ir XX a. pradžioje prieš prasidedant Pirmajam pasauliniam karui. Kaip istorikui teko tai patirti analizuojant minėto laikmečio šaltinius“, – sako M. Pečiulis.
Jo teigimu, Ukrainos patirtis parodė, kad viskas yra kitaip.
„Ne visi iki galo išmoko pasaulinių karų pamokas ir netgi nusprendė viską pakartoti. Parodoje „Bachmutas. Genocido veidai 1942 | 2022“ pristatoma, kaip ta pati geografinė vietovė, per Antrąjį pasaulinį karą kentėjusi nuo nacistinių okupantų vykdomo Holokausto, XXI amžiaus trečiajame dešimtmetyje, praėjus 80 metų nuo tų įvykių, vėl turi išgyventi genocidą, tik vykdomą jau nebe nacistinės Vokietijos, o rusijos“, – kalba IX forto muziejaus direktorius.
Per meno prizmę
„Esu tvirtai įsitikinusi, kad svarbu bendrauti su tarptautine auditorija ir pasakoti genocido istoriją per šiuolaikinio meno prizmę“, – sako parodos kuratorė Marija Mizina.
Pirma, jos teigimu, šiuolaikinis menas yra universali kalba, kuri peržengia įvairius barjerus: naudodamiesi vizualiuoju menu, instaliacijomis ir multimedija, galime perteikti emocinį ir istorinį Bachmute įvykusių tragedijų svorį, padarydami jas prieinamas pasaulinei auditorijai.
„Menas turi galią sužadinti empatiją, provokuoti mąstymą ir įkvėpti veiksmus taip, kaip tradiciniai pasakojimai gali nesugebėti“, – neabejoja M. Mizina.
Antra, pašnekovės nuomone, darbas su tarptautine auditorija leidžia giliau suprasti nuolatinę rusijos agresiją Ukrainoje. Anot jos, daugelis žmonių visame pasaulyje gali būti nepakankamai informuoti apie šio konflikto sukeltą kančią ir naikinimą: „Pateikdami šią istoriją per įtaigias ir novatoriškas meno formas, galime patraukti jų dėmesį ir šviesti apie tuos, kuriuos tai paveikė.“
Be to, M. Mizinos įsitikinimu, genocido istorijos pasakojimas per šiuolaikinį meną pabrėžia tokių žiaurumų pasikartojantį pobūdį: išryškindami praeities ir dabarties įvykių paraleles, pabrėžiame istorinės atminties svarbą ir būtinybę atpažinti bei kovoti su didėjančio totalitarizmo ir smurto požymiais. Tai ne tik pagerbia praeities genocidų aukas, bet ir yra stiprus įspėjimas siekiant užkirsti kelią būsimoms tragedijoms.
Meno instaliacijos – gyva išraiška
Parodoje daug dėmesio skiriama meninėms instaliacijoms, kurios atskleidžia žmogaus teisių neigimą, asmenybės sunaikinimą ir atminties išsaugojimo svarbą. Menininkas Mykhailas Alekseenko pristato tris instaliacijas: „Dulkės“, „Dulkės 2022“ ir „Išlietos ašaros“. Jos, pasak R. Tapanovos, nusako galingą ryšį tarp skirtingų šimtmečių genocidų.
„Dulkės“ (2014 m.) – ši instaliacija buvo sukurta Euromaidano protestui. Ji simbolizuoja žmogaus teisių nepaisymą ir asmenybės sunaikinimą. Pirmiausia slopinamos žmogaus teisės, tada sunaikinama asmenybė, vizualinis atspindys ištrinamas, o galiausiai žmogus virsta dulkėmis – pelenų metafora. Pelenai yra atminties saugotojai.
„Dulkės 2022“ vaizduoja atminties sunaikinimo metaforą. Ši instaliacija sukurta neseniai ir vaizduoja, kaip rusija bando sunaikinti atmintį Ukrainoje, perimdama SSRS patirtį.
„Išlietos ašaros“ yra audiovizualinė instaliacija, kuri vaizduoja visų ukrainiečių bendrą skausmą ir išlietas ašaras. Monotoniškas lašo kritimas, primenantis metronomą, simbolizuoja tylos minutę mirusiųjų atminimui – minutę, kuri niekada nesibaigia. Juodoji skylė, į kurią žvelgiame. Atrodo, kad šiam skausmui nėra pabaigos, tačiau tuo pat metu šioje bedugnėje matome savo ir kitų atspindžius, primenančius, kad esame gyvi. Tik gyvieji gali nešiotis mirusiųjų atminimą.
Dokumentiniai kadrai
Parodoje eksponuojami žymių dokumentinių fotografų Kostiantyno ir Vlados Liberovų, Sergeyaus Korovaynyo, Andriyaus Dubchako ir George’o Ivanchenko darbai, atskleidžiantys pastarųjų dvejų metų Bachmuto miesto infrastruktūros sunaikinimą ir tai, ką teko išgyventi vietiniams gyventojams. Šie dokumentiniai kadrai leidžia įvertinti ne tik 1942 metais nacių įvykdytų, bet ir šiuolaikinės rusijos vykdomų nusikaltimų mastą.
Vokiečių autoriaus Clemenso von Wedemeyerio darbai jungia Bachmuto praeitį ir dabartį. 1941-aisiais Clemenso senelis, vermachto karininkas Haraldas von Vietinghoff-Rieschas, filmavo savo dalinio karo veiksmus tuometiniame Artemivsko mieste. Būdamas Bachmute 2021 metais Clemensas bandė užfiksuoti vietas, kurias filmavo jo senelis, ir detales, susijusias su nacių okupacija mieste. Šie kadrai susipina su siaubingais karo vaizdais, kuriuos menininkas matė per naujienas, kai rusija užpuolė Ukrainą.
Paroda tampa mokslininkų, menininkų ir visuomenės veikėjų diskusijų platforma, kuri skatina pokyčius visuomenėje ir atminimo kultūroje.
„Babin Jar“ parodos Europoje rengimas rusijos agresijos prieš Ukrainą metu yra mūsų kovos dalis, siekiant užtikrinti, kad pasaulis žinotų tiesą, neužmerktų akių prieš blogį, kurį atneša rusija ir kuris jau vyravo praėjusiame amžiuje. Šios parodos atvežimas į Kauną, miestą, patyrusį okupaciją ir priespaudą, sukuria stiprų rezonansą su parodos temomis“, – įsitikinę parodos rengėjai.
Paroda simboliškai atidaroma Ukrainos Nepriklausomybės dienos išvakarėse – rugpjūčio 23 dieną (penktadienį) 11.00 val., kartu minint Europos dieną stalinizmo ir nacizmo aukoms atminti ir Baltijos kelio dieną.
