Visame pasaulyje ekologiškų produktų poreikis nuosekliai auga – pagal statistiką, paklausa kasmet padidėja maždaug 15 proc. Tai turėtų būti puikios žinios kiekvienam, užsiimančiam ekologine gamyba, ir paskata svarstančiam pradėti tuo verstis. Tačiau Lietuvoje, nors šalis turi tam potencialo, yra vadinama agrariniu kraštu, žalia ir švaria šalimi, didžiuojasi sumaniais žmonėmis, ekologiškos produkcijos gamybos proveržio nėra.
Atsakymų ieško visi
Ekologiškos produkcijos augintojų – ūkių paskutiniuosius keletą metą nedaugėja ir net po truputį mažėja. Šiek tiek yra padidėję ekologiškai deklaruojamos žemės plotai, tačiau pagal plotus Lietuva ir taip neatsilieka nuo Europos Sąjungos (ES) vidurkio. Vilties suteikia bent ekologiškos produkcijos tvarkybos, t. y. perdirbimo ir prekybos, augimas – pastaruosius kelerius metus kasmet maisto tvarkymo subjektų padaugėja maždaug penktadaliu.
Kokios yra tokio sąstingio priežastys, bando atsakyti tiek ekologinės gamybos plėtra ir priežiūra besirūpinančios institucijos, tiek patys ūkininkai, verslininkai ir jų organizacijos. Atsakymų į šiuos klausimus ieško ir VšĮ „Ekoagros“, vykdanti ekologinės gamybos sertifikavimą bei kontrolę. Kodėl nedaugėja gamintojų? Kodėl neišnaudojamos augančios pasaulinės paklausos galimybės? Kas trukdo sėkmingai gaminti ir eksportuoti? Kodėl neauga vartojimas šalies viduje?
„Aštuonis mano vadovavimo šiai įstaigai mėnesius su įstaigos kolektyvu analizavome situaciją ir teisės aktus, – sako VšĮ „Ekoagros“ direktorius prof. dr. Gintautas Labanauskas. – Inicijavau daug susitikimų – su ūkininkais, verslininkais, juos vienijančių asociacijų atstovais. Susitikimų metu bandžiau išsiaiškinti, kodėl žmonės nenori dirbti šiame sektoriuje, kas jiems trukdo. Šiandieną aišku, kad Lietuvos proveržį šiame sektoriuje galėtų paskatinti lobistinė valdžios veikla, o konkrečiai Žemės ūkio ministerijos formuojama politika, kuri skatintų fizinius ir juridinius subjektus veikti Lietuvos žemės ūkio sektoriuje, darytų šį sektorių patrauklesnį verslui, skaidrų, užtikrintų būsimųjų produkcijos importuotojų pasitikėjimą. Jeigu mes trypčiosim vietoje ir tik imituosime darbą, nuolat kalbėdami, kad esame viena komanda žemės ūkio politikos formuotojai ir žemdirbiai, tačiau realiai nieko nedarysime, tai šią nišą užims kiti, greitesni. Mes žinome, ką reikia padaryti ir padaryti skubiai.“
Pateikti konkretūs siūlymai
Pirmas kliuvinys, pasak VšĮ „Ekoagros“ vadovo, yra per didelė administracinė našta ūkininkams. Norint sėkmingai konkuruoti su kitų šalių produkcija, visų pirma reikia palengvinti mūsų ūkininkų dalią. Pernai VšĮ „Ekoagros“ pateikė rašte žemės ūko ministrui konkrečius siūlymus dėl pagrindinio nacionalinio teisės akto, reglamentuojančio ekologinę gamybą, reikalavimų supaprastinimo. Beje, tokius siūlymus palankiai vertina ekologine žemdirbyste užsiimantys ūkininkai.
„Siūlome panaikinti reikalavimus, nustatytus tik nacionaliniais teisės aktais ir nenumatytus ES reglamentuose. Tai papildomi, didesni reikalavimai, nei reikalauja ES. Siūlome atsisakyti šių reikalavimų: privalomo su ekologine gamyba susijusio išsilavinimo, detalių privalomų reikalavimų sėjomainai, papildomų reikalavimų tręšiantiems laukus organinėmis trąšomis, privalomų dirvožemio, privalomų tręšimo planų ir humuso balanso skaičiavimo, privalomos derliaus kontrolės, augalų tankumo kontrolės, papildomų reikalavimų sodams ir uogynams, papildomų reikalavimų šaltalankių uogynams, privalomų reikalavimų derliaus nuėmimo laikui“, – vardija rašte ministerijai išdėstytus siūlymus VšĮ „Ekoagros“ kokybės vadovas Tomas Demikis.
„Panaikinimas dešimties perteklinių reikalavimų, kurių neturi mūsų kaimynai, žymiai sumažintų nereikalingą administracinę naštą, leistų žemdirbiams daugiau laiko skirti tiesioginiam darbui ir darytų šį sektorių patrauklesnį tiems, kurie norėtų į jį ateiti. Tam netrukdo jokios ES direktyvos. Tai įvykdyti nėra jokių kliūčių, išskyrus politinę valią ir kompetenciją. Valdžia dažnai deklaruoja siekį mažinti biurokratinę naštą ar lengvinti reikalavimus, tačiau tie pareiškimai dažnai ir išlieka tik deklaratyvūs“, – sako G. Labanauskas.
Šaukštas deguto…
Kitas dalykas – reikalingas vartojimo augimas šalies viduje. Šalies prekybininkų atstovai teigia, kad susidomėjimas ekologiška produkcija, o ypač lietuviška, auga. Taigi tam labai svarbu neprarasti pasitikėjimo lietuviška ekologiška produkcija ir garantuoti jos kokybę. „Iš tiesų, tarp mūsų pareiškėjų, kurių yra apie tris tūkstančius, tik labai nežymi dalis dirba nesąžiningai. Bet tai lyg šaukštas deguto medaus statinėje. Manome, kad jų išeliminavimui daroma per mažai. Ir netgi atvirkščiai, kuriama palanki terpė naudoti ekologinėje gamyboje neleistinas medžiagas. Tą patvirtina praėjusių metų gruodžio mėnesio pabaigoje priimti Ekologinio žemės ūkio taisyklių pakeitimai, kuriais paliekama spraga išvengti sankcijų panaudojus ekologinėje gamyboje neleistinas medžiagas. Juo labiau kad panaudojimo atvejų pernai nustatyta daugiau“, – sako G. Labanauskas.
„Vyriausybės 2014 m kovo 12 d. nutarimu Nr. 243 patvirtintose teisės aktų projektų antikorupcinio vertinimo taisyklėse nustatyta, kad teisės akto projektas neturi sudaryti išskirtinių ar nevienodų sąlygų subjektams, su kuriais susijęs teisės akto įgyvendinimas, jame neturi būti spragų ar nuostatų, leidžiančių dviprasmiškai aiškinti ir taikyti teisės aktą. Šis paskutinis pakeitimas negalėjo būti teigiamai įvertintas antikorupciniu požiūriu, nes ūkio subjektams sukuria nevienodas sąlygas, o ir turi esminių spragų“, – priduria ir VšĮ „Ekoagros“ kokybės vadovas T. Demikis.
Minėti pakeitimai taikomi atgaline data, o keliolika VšĮ „Ekoagros“ pernai priimtų sprendimų dėl pareiškėjams taikomų poveikio priemonių, nustačius ekologinės gamybos pažeidimų, šiuo metu yra apskųsti. Nebeaišku, kaip jiems turėtų būti pritaikytos pakeistos taisyklių nuostatos. Be to, po keitimo yra iš esmės keičiamos kai kurios sąlygos pareiškėjams, ir jos tik bloginamos. Pavyzdžiui, tam tikrais atvejais laukai, kuriems, nustačius ekologinės gamybos pažeidimų, anksčiau būtų iš naujo taikomas pereinamasis laikotarpis, po pakeitimo turi būti nesertifikuojami, t. y. jiems nutruks ekologinės gamybos kontrolė. Kitais atvejais peradministruojant gali atitinkamai mažėti sertifikuojamas plotas, o už tai pareiškėjams gresia sankcijos. Neaiškumų, kaip po pakeitimų elgtis sertifikavimo įstaigai, yra ir daugiau.
Kas trukdo?
Kas dar konkretaus yra padaryta siekiant paskatinti ekologinės gamybos plėtrą? „Lietuvos ekologiškos produkcijos gamintojai sako, kad nors susidomėjimas sveikais, ekologiškais, vietos gamintojų pagamintais produktais didėja, vartotojams vis dar stinga pasitikėjimo vietine ekologiška produkcija dėl žinių ir informacijos trūkumo. Šiai spragai užpildyti mūsų iniciatyva yra sudaryta tarpinstitucinė darbo grupė, kuri rūpinsis ekologiniu visuomenės švietimu. Taip pat rengiame raštą Europos Komisijai su prašymu suvienodinti glifosato likučių kiekio metodų jautrumą ekologiškoje produkcijoje visoje ES erdvėje, nes tai trukdo sąžiningai skirtingų šalių žemdirbių konkurencijai“, – pasakoja VšĮ „Ekoagros“ rinkodaros specialistė Virginija Lukšienė.
„Mes su kolektyvu ne tik nustatėme pagrindines priežastis, kas trukdo plėstis ekologinei gamybai Lietuvoje, augti vidiniam vartojimui ir eksportui, bet ir pateikėme konkrečius siūlymus. Išlieka pagrindinis klausimas – kodėl neišeliminuojamos priežastys, kurios trukdo proveržiui. Kodėl neatsižvelgiama į mūsų siūlymus, kas tam trukdo? Per didelis užimtumas, kompetencijos stoka? Politinės valios trūkumas ar neskaidrūs susitarimai?“ – VšĮ „Ekoagros“ direktorius prof. dr. G. Labanauskas.