Šiuolaikinės technologijos sparčiai keičia pasaulį, ir dirbtinis intelektas (DI) tampa vis svarbesne kasdienio gyvenimo dalimi. Vis dažniau naudojami DI įrankiai ne tik palengvina įvairias užduotis, bet ir skatina susidomėjimą šių technologijų galimybėmis, ypač tarp jaunuolių. Rugpjūčio mėnesį atliktas mokinių nuomonės tyrimas parodė, kad daugiau nei du trečdaliai apklaustųjų 14-19 m. mokinių norėtų, jog DI panaudojimo įgūdžių būtų mokoma mokykloje.
2024 m. rugpjūčio mėnesį „Samsung Electronics Baltics” užsakymu atliktas tyrimas atskleidė, kad dauguma paauglių Baltijos šalyse dirbtinio intelekto įrankius naudoja besiruošiant įvairioms pamokoms.
Didžiausia dalis apklausos dalyvių (42 proc.) įvardijo, kad DI įrankiai jiems padeda rasti atsakymus į klausimus tam tikra pamokos tema, 35 proc. sakė, jog DI pagalba siekia įgyti papildomų žinių ir informacijos. Tiesa, 29 proc. mokinių įvardijo, kad DI įrankių ruošiantis pamokoms nenaudoja.
„Mokymo įstaigos pradeda suprasti, jog DI įrankių integracija į švietimo sritį yra neišvengiama, o draudimai nėra veiksmingi. DI palaipsniui keičia mokymosi rutiną ir principus, o tie, kurie išmoks panaudoti DI tinkamai, neribojant, o atskleidžiant mokinių įgūdžius, įgis ženklų konkurencinį pranašumą“, – įžvalgomis dalijasi „Solve for Tomorrow“ projekto Baltijos šalyse vadovė Eglė Tamelytė.
Remiantis apklausos duomenimis, 69 proc. mokinių norėtų, kad DI įrankių panaudojimo įgūdžių būtų mokoma mokyklose. 21 proc. apklaustųjų Lietuvoje įvardijo, jog jų mokykloje vienu ar kitu būdu yra integruojami dirbtinio intelekto sprendimai.
„Žinoma, kalbant apie dirbtinio intelekto naudojimą edukacijos procese svarbu nepamiršti akademinės etikos principų, ir kad DI teikiama informacija aklai pasitikėti negalime. Suprantant, jog vis daugiau mokinių naudoja DI įrankius, poreikį edukacijai apie dirbtinį intelektą Lietuvoje matome jau dabar“, – pastebi E. Tamelytė.
Mokytojų ir mokyklų vaidmuo
Apklausos metu paaiškėjo, kad mokiniai Lietuvoje suvokia abipusę naujųjų technologijų įtaką bei ateityje įžvelgia tiek DI kuriamas galimybes, tiek keliamus pavojus.
40 proc. apklausos dalyvių įvardijo, kad DI gali skatinti plagijavimo problemą, o trečdalis galvoja, kad ateityje DI gali sumažinti mokytojo vaidmens svarbą. Kita vertus, 35 proc. mokinių mano, kad DI palengvins mokytojų darbą ir padarys jį efektyvesnį.
„Kaip dirbtinis intelektas integruosis į mūsų kasdienį gyvenimą, priklauso nuo mūsų pačių. Šių sprendimų pritaikymas skirtingose srityse – nuo meno iki inžinerijos – rodo, kad tokios technologijos gali būti naudingos bet kokioje srityje. Todėl mokyklų ir kitų su švietimu susijusių institucijų vaidmuo tampa itin svarbus ruošiant jaunąją kartą įsisavinti šias technologijas“, – sako E. Tamelytė.
Pačius mokinius galvoti ir kurti idėjas apie tai, kaip DI gali padėti mokytis įdomiau bei produktyviau, ir kaip DI įrankiai gali padėti atskleisti mokinių talentus, kviečia technologijų bendrovė „Samsung“. Dalyvauti „Solve for Tomorrow“ programoje gali visi Lietuvos 9-12 kl. mokiniai. Norintiems dalyvauti tereikia susiburti į komandas ir teikti paraiškas iki spalio 7 d projekto internetinėje svetainėje.
Bendrovės „Samsung Electronics Baltics“ užsakymu apklausą 2024 m. rugpjūčio mėnesį internetu atliko „Norstat“. Tyrimas reprezentuoja 14–19 m. amžiaus Lietuvos, Latvijos ir Estijos gyventojų nuomonę. Apklausoje dalyvavo 930 respondentų.
***
Apžvalgininko Vitalijaus Balkaus komentaras:
„Daugiau nei prieš dešimtmetį futurologui Rėjui Kurzveilui konferencijoje uždavė klausimą – kada mes tapsime kiborgais. Į tai šis atsakė, kad mes jau tokiais esame.
Na o išplėstinis paaiškinimas buvo toks: mes ne tik jau dabar naudojame kūno protezus, bet mes ir dalį sąmonės perleidome mašinoms, nes kompiuteriuose laikome reikiamą informaciją ir t.t. Jau tuomet su tuo ginčytis būtų sunku.
Dabar turime naują logišką technologinį žingsnį – mes deleguojame mašinai dalį mąstymo proceso. DI tai kol kas pirmiausiai įrankis, kurio dėka mes pamažu galėsime atsikratyti rutininių procesų tokių, kaip pvz. gyvo žmogaus darbo klientų aptarnavime ir t.t.
Tai puiku ir, beje, yra panašumų su pramonine revoliucija , kuomet 1 staklės pakeitė 50 audėjų. Tiesiog dabar DI „staklės“ pakeis tūkstančius skambučių centrų darbuotojų, šimtus grafikos dizainerių ir, manau, krūvą rašeivų, kurių opusai skirti nebent vietai portaluose užpildyti. Na o dar, netolimoje ateityje, kai mes turėsime galimybę tiesiogiai pasijungti prie mašinos, DI taps mūsų smegenų tąsa.
Aišku, kaip ir pramoninės revoliucijos laikais mes irgi turime moderniuosius luditus, kurie nieko kito išskyrus draudimus bei ribojimus pasiūlyti nesugeba. Jei tarp skaitančių šiais eilutes tokių yra, tai siūlau jau dabar nevarginti Rosinanto bei palikti šį malūną ramybėje – proceso nesustabdys jau niekas.
Tačiau yra šis bei tas, ką privalome padaryti tiesiog vardan to, kad DI būtų kuo sunkiau panaudoti pvz. sukčiavimui arba propagandos skleidimui.
Pagrindinis dalykas visi DI sukurti produktai turi būti aiškiai pažymėti. Taip pat klientų aptarnavimo sistemos veikiančios DI pagrindu privalėtų tai nurodyti visiškai aiškiai. Ir ne tik nurodyti, tačiau privalomai palikti galimybę gauti gyvo specialisto pagalbą. Kodėl tai svarbu?
O gi todėl, kad tiek JAV tiek ES vis dar svarstoma – kur ir kieno atsakomybė bus jei DI suveiks klaidingai? Paprasčiau tariant – galima sukurti puikią DI paremta pagalbos liniją, pvz. mokesčių klausimais, ir ji teisingai suveiks 99 proc. atvejų, tačiau lieka tas 1 nuošimtis, kur atsakomybę kažkas turės prisiimti.
Ar reikia moksleivius mokyti naudotis DI? Na pradėkime nuo to, kad jie tai geriau moka nei mokytojai. Jei šeštokams septintokams pavyksta „prastumti“ mašinos rašytus rašinėlius kaip savo ir mokytojai to nepastebi, tai didelis klausimas ar čia DI toks galingas, ar su mokytoju kažkas blogai, kad šis neatskiria gyvo žmogausnuo mašinos rašyto teksto. Taigi čia visai rimtai kyla klausimas – kas po galais to mokys?
Gerai prisimenu informatikos pamokas tolimais praėjusio amžiaus 93 metais, kuomet mes sėdėjome ir maigėme mokykloje bulgariškus kompiuterius su žaliais monitoriaisbei mokėmės programuoti basic kalba. Tai jau tuomet buvo, atleiskite kalbos mylėtojai, nafik nereikalingas užsiėmimas, nes namuose jau stovėjo legendinis IBM386, kur ir ką naudingo buvo galima nuveikti – ir Adolfą Hitlerį sumedžioti (nepagalvokite nieko blogo buvo toks žaidimas Wolf). Iš esmės sprendimas yra, kaip vis tik moksleivius mokyti to, kas aktualu. Į mokyklas reikia vėl leisti ateiti savo srities specialistams-profesionalams.
Nieko baisaus neatsitiks, jei mokyklose galės dirbti nors ir doktorantai, kurių žinios aktualios. Ir tai ne tik DI mokymo klausimas, bet ir nieko blogo, jei ateis asmenys žinantys apie naujausius fizikos, biologijos ar chemijos mokslo pasiekimus.
Taip – čia peilis į paširdžius švietimo sistemai paremtai unifikavimu ir iš to neišvengiamai sekančiu suprimityvimu. Gerai prisimenu, kaip džiaugėsi savo laiku švietimo profsąjungos, kai pavyko iš mokyklų išmesti dalykininkus be specialaus pedagoginio išsilavinimo.
O juk tarp jų buvo ir doktorantai, ir mokslo darbuotojai, kurie tiesiog mokyklose turėjo kažkiek valandų. Na ką – išmetė ir mokykla suklestėjo? Ne, kaip tik pasiektas dugnas. Nei mokytojų nei švietimo kokybės. Taigi galime kiek nori svajoti apie DI mokymus mokyklose, tačiau realybė tokia, kad jokių realių perspektyvų tam aš, kol kas, nematau net iš tolo .”
