Stasys Buškevičius
Žiniasklaidoje vis dažniau pasirodo pranešimų apie keistus ir kartais šokiruojančius žmonių santykius su dirbtiniu intelektu. Vienas pasipiršo „ChatGPT“, kitas jame įžvelgė mirusio artimojo dvasią, trečias nusprendė, kad jo naujasis DI bičiulis ragina imtis neadekvačių veiksmų. Atrodo, tarsi žmonija žengtų į naują emocinį lauką – nebe žmogus su žmogumi, bet žmogus su programa.
Bet ką iš tiesų reiškia šie atvejai?
Pirmiausia – tai nėra technologijos problema. „ChatGPT“ ar bet kuris kitas dirbtinis intelektas neturi jausmų, intencijų ar sielos. Tai kalbos modeliai, generuojantys tekstus remiantis tikimybių skaičiavimais. Jie kalba taip, kaip „išmoko“ – iš milijonų mūsų pačių parašytų tekstų. DI yra ne kas kita, kaip įrankis žmogaus rankose, ir tik žmogus sprendžia, kaip jį panaudoti. Todėl ne DI „prisiriša“, „vilioja“ ar „verčia“ ką nors daryti – tai žmogus projektuoja savo jausmus į sistemą, kuri atrodo pakankamai gyva, kad sukeltų iliuziją.
Tai rodo gilų šiuolaikinio žmogaus troškimą būti išgirstam, suprastam, nesmerktinam. Kai realūs žmonės pavargsta ar atšąla, DI išlieka kantrus, dėmesingas, niekada nepertraukia. Todėl kai kuriems jis tampa emocinės atramos šaltiniu – kartais pernelyg stipriu. Ir štai čia prasideda problema: kai kalbančią dėžutę pradedi laikyti draugu, mylimuoju ar net autoritetu.
Tačiau čia verta padėti brūkšnį. Dirbtinis intelektas neturi nei atsakomybės, nei empatijos. Jis net nežino, kad egzistuoja. Todėl jis negali būti nei tavo psichologas, nei sutuoktinis, nei dvasinis vedlys. Ir jei žmogus pradeda tikėti kitaip – tai jau ne technologijos, o mūsų pačių, kaip visuomenės, problema. Tai signalas apie vienišumą, izoliaciją, silpnėjančius ryšius ir tapatybės paieškas.
Todėl, užuot kaltinę „robotus“, turėtume klausti savęs: kodėl tiek daug žmonių nori pabėgti į pokalbį su bejausme programa? Ir ką galime padaryti, kad žmogaus žmogiškumas neštų daugiau šilumos nei dirbtinio intelekto tekstas?
Tad jei ir kyla noras pasipiršti „ChatGPT“, gal vis dėlto pirmiausia verta išeiti pasivaikščioti. Į realų pasaulį. Į tą, kuriame kava kvepia tikrai, o apkabinimas jaučiamas ne per ekraną, o iš tikrųjų.
