Liepos 11-12 d. Vilniuje vykusiame Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos (NATO) aukščiausiojo lygio susitikime senoji NATO ir Ukrainos komisija buvo pakeista į NATO ir Ukrainos tarybą, kuri leidžia Ukrainai kreiptis dėl konsultacijų krizių metu (žr. EDM, liepos 13, 17, 19 d.).
Šią krizę sukėlė karas ir Rusijos vėl įvesta visiška Ukrainos jūrų blokada, raketų smūgiai Ukrainos jūrų ir upių uostams, taip pat papildomas minų užminavimas. Liepos 26 d. įvyko NATO ir Ukrainos tarybos posėdis ambasadorių lygmeniu po to, kai liepos 22 d. Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis skubiai paprašė surengti konsultacijas.
Pagrindinis rezultatas – dar kartą patvirtinta moralinė parama Ukrainai. Taryba „griežtai pasmerkė Rusijos … bandymus sustabdyti Ukrainos žemės ūkio produktų eksportą”, Rusijos išpuolius prieš Ukrainos jūrų ir upių uostus ir Rusijos „bandymus ir rimtus trukdymus laivybos laisvei”, apskritai pavojingus Maskvos eskalacijos veiksmus.
NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas savo pareiškime pabrėžė, kad „Rusijos veiksmai kelia didelę riziką stabilumui Juodosios jūros regione, kuris yra strategiškai svarbus NATO”. Reaguodamos į Rusijos veiksmus, „NATO ir sąjungininkės stiprina Juodosios jūros regiono stebėjimą ir žvalgybą, be kita ko, [naudodamos] jūrų patruliavimo lėktuvus ir dronus” (Nato.int, liepos 26 d.).
Pareiškime sumenkinama visiška Rusijos vykdoma Ukrainos jūrų blokada, nuleidžiant ją iki rimtų kliūčių lygio. Blokados pripažinimas būtų pabrėžęs sąjungininkų nenorą imtis laivybos laisvės operacijos arba humanitarinės jūrų operacijos, kad būtų atblokuotas bent žemės ūkio produktų eksportas, kaip rekomendavo kai kurie stebėtojai (žr. toliau).
Į dabartinę krizę sąjungininkės reaguoja tik sustiprindamos nuotolinį žvalgybos duomenų rinkimą ir dalijimąsi jais. Nė žodžiu neužsimenama apie skausmingus Ukrainos prašymus dėl priešraketinės gynybos, kuri apsaugotų jos uostus nuo Rusijos smūgių. Juodosios jūros regiono strateginės svarbos pripažinimas išlieka elipsinis, kaip ir Vilniaus aukščiausiojo lygio susitikimo komunikate, kuriame pirmą kartą NATO aukščiausiojo lygio susitikimų istorijoje buvo įtraukta pastraipa, skirta Juodosios jūros regionui (žr. EDM, liepos 19 d.).
Kaip patvirtino Baltųjų rūmų atstovas spaudai Džonas Kirbis (John Kirby), „šiuo metu nevyksta jokios diskusijos dėl karo laivų siuntimo į Juodąją jūrą. Tai tik padidintų įtampą ir konflikto tarp Vakarų ir Rusijos galimybę, o to mes nenorime. Norime, kad [Ukrainos] grūdai išeitų” (Euromaidano spauda, liepos 29 d.).
Tačiau Juodosios jūros grūdų iniciatyva („grūdų susitarimas”) tik sušvelnino Rusijos vykdomą visišką Ukrainos jūrų blokadą, padarydama išimtį žemės ūkio produktų eksportui ir išimtį trims Odesos uostams.
Jungtinių Tautų Sekretoriatas nesuformulavo susitarimo sąlygų taip, kaip būtų norėjęs. Maskva primetė savo sąlygas, kad susitarimas dėl grūdų būtų ribotas, sąlyginis, laikinas ir atšaukiamas. Susitarimas netrukdė Rusijai vėl įvesti visišką blokadą, jei ji nuspręstų tai padaryti – ką ji ir padarė liepos 17 d. Siekis grįžti į padėtį, buvusią iki liepos 17 d., yra nepakankamas, kad būtų pašalinti esminiai grūdų susitarimo trūkumai ir Rusijos blokada kaip tokia.
Rusija paskelbė uždaranti vis didesnes Juodosios jūros teritorijas (esą laikinai) tarptautinei civilinei laivybai (tiek pakrančių, tiek ne pakrančių valstybėms). Šioms vienašališkoms priemonėms ji pasitelkė tris pretekstus: pirma, pareikšdama suverenitetą Ukrainos ir Gruzijos (Sakartvelo) teritoriniuose vandenyse ir išskirtinėse ekonominėse zonose dėl Rusijos de facto įvykdytos Abchazijos ir Krymo aneksijos; antra, remdamasi pačios Rusijos karinėmis pratybomis su koviniu šaudymu, idant paskelbtų laikinas uždraustas zonas; ir trečia, dėl Rusijos karo prieš Ukrainą Juodosios jūros regione nuo 2022 m.
Regis, šis trečiasis pretekstas, lyginant su ankstesniais dviem etapais, reiškia ilgalaikius ir pavojingesnius civilinės laivybos apribojimus. Nuo 2014 m. iki šiol Rusija žingsnis po žingsnio kenkė tarptautinei jūrų teisei ir laivybos laisvei, galiausiai visiškai jas panaikindama dideliuose Juodosios jūros rajonuose.
Šie piktnaudžiavimai padėjo įkvėpti kai kuriuos Vakarų pasiūlymus dėl laivybos laisvės operacijų – o neseniai ir dėl humanitarinių jūrų operacijų, kuriomis siekiama atblokuoti bent jau Ukrainos žemės ūkio produktų eksportą.
Tokias operacijas, be kita ko, siūlė JAV admirolas (ats.) Jamesas Stavridis, buvęs vyriausiasis sąjungininkų pajėgų Europoje vadas („Bloomberg”, 2022 m. gegužės 29 d. ir 2023 m. liepos 25 d.); buvęs JAV ambasadorius prie NATO Kurtas Volkeris (CEPA, 2023 m. gegužės 30 d.); ir Norvegijos karinių jūrų pajėgų karininkas Hansas Petteris Midttunas, buvęs NATO štabo karininkas ir gynybos atašė Ukrainoje („Euromaidan Press”, liepos 29 d.).
Apskritai ši koncepcija numato, kad karo laivai lydės krovininius laivus koridoriumi iš Odesos (ir galbūt iš kitų Ukrainos uostų) į Stambulą, o tada plauks toliau į Viduržemio jūros baseiną. Įvairiais siūlomais variantais koridorius galėtų kirsti tarptautinius Juodosios jūros vandenis arba NATO narių Rumunijos, Bulgarijos ir Turkijos teritorinius vandenis. Prieš atidarant koridorių būtų vykdomos išminavimo operacijos, o maršrutui apsaugoti numatoma oro apsauga.
Teoriškai NATO, kaip organizacija, tokioms operacijoms į Juodąją jūrą galėtų nusiųsti bet kurią iš savo nuolatinių jūrų pajėgų grupių, tačiau tam reikėtų vienbalsio politinio pritarimo, o tai atrodo mažai tikėtina.
JAV vadovaujama „norinčių” NATO narių misija yra labiau tikėtina, tačiau jos nėra galimybių įgyvendinti. Jungtinės Valstijos nusiteikusios vangiai; Turkija nenori ne tik dalyvauti, bet ir karo metu atverti Bosforo sąsiaurį karo laivams, kurie nėra iš pakrančių šalių.
Nors laivybos laisvė ir komercinė laivyba Juodojoje jūroje niekaip nekelia grėsmės Rusijos saugumui, Vakarų karinės jūrų pajėgos ir Turkija, atrodo, nenori mesti iššūkio Rusijos interesams Juodojoje jūroje vykstant konfliktui. NATO santūrumas ir Turkijos savo nuožiūra taikoma Montrė konvencija iki šiol suteikė Rusijai galimybę nebaudžiamai veikti Juodojoje jūroje.
Jungtinės Valstijos, Jungtinė Karalystė (kaip nacionalinės institucijos) ir NATO, kaip organizacija, skelbia įspėjimus tarptautiniams krovinių siuntėjams apie riziką, kurią kelia Rusijos minos, galimus Rusijos išpuolius prieš civilinius laivus arba galimybę, kad Rusija net imituoja netikrus Ukrainos neva išpuolius prieš komercinę laivybą.
Jos taip pat užsiima nuotoliniu žvalgybinės informacijos rinkimu ir dalijasi ja su sąjungininkais bei partneriais. Tuo tarpu Rusija neginčijamai valdo didžiąją dalį jūros.
NATO, kaip organizacija, ir Jungtinės Amerikos Valstijos, kaip nacionalinė organizacija, dar turi parengti Juodosios jūros strategiją. Buvo teigiama, kad prieš Vilniaus aukščiausiojo lygio susitikimą JAV kaip tik rengia Juodosios jūros strategiją, tačiau dokumentas nebuvo pristatytas.
Kai jis bus parengtas, svarbiausi elementai, į kuriuos reikia atsižvelgti, yra šie: pirma, nutraukti Juodosios jūros regiono prioritetų mažinimą, palyginti su Baltijos regionu – disbalansą, kuris nuo 2016 m. aukščiausiojo lygio susitikimo sprendimų paveikė rytinę NATO fronto liniją; antra, išlaikyti laivybos laisvę Juodojoje jūroje; trečia, atgrasyti Rusiją nuo jūros panaudojimo raketų smūgiams ar grasinimams raketomis prieš pakrantės šalis (šiandien – Ukrainą, ateityje – kurią nors kitą šalį); ir ketvirta, siekiant šių tikslų – nustatyti reguliarų, nuolatinį, rotacinį karinių jūrų pajėgų buvimą Juodojoje jūroje, atitinkantį Montrė konvencijoje nustatytą 21 dienos rotacijos taisyklę bei tonažo apribojimus.
Vladimir Socor, Eurasia Daily Monitor
