Dievo žodis kalba apie skirtingą žmonių tikėjimo kelionę. Pranašas Ezekielis sako: „Kai teisus žmogus nusigręžia nuo teisumo, elgiasi neteisingai, – jis dėl to mirs. Jis mirs dėl savo neteisingumo. Ir kai nedorėlis nusigręžia nuo savo nedorumo, daro, kas yra teisinga ir teisu, – jis išgelbės savo gyvybę“ (Ez 18, 26–27). Jėzus palyginime apie du sūnus kalba panašiai: vienas sūnus, gerai pradėjęs dirbti, vėliau apsileido, o kitas, atvirkščiai, pradžioje nepaklausęs tėvo, vėliau apsigalvojo ir nuėjo dirbti. Jėzus aiškino, kad atsivertę nusidėjėliai greičiau pateks į dangaus karalystę už gerai pradėjusius, bet vėliau apsileidusius teisuolius (žr. Mt 21, 28–32).
Krikščioniškąjį tikėjimą priėmusius žmones galima suskirstyti į kelias grupes. Laimingiausi yra tie, kurie, priėmę tikėjimą, ištikimai jo laikosi per visą gyvenimą. Jie kartais nusideda ir ne visada išlaiko gyvą tikėjimą, bet suklydę atgailauja, susitaiko su Dievu ir vėl ištikimai eina tikėjimo keliu. Kai kuriems pasiseka tiesiog karžygiškai sekti paskui Kristų. Mes juos laikome šventaisiais; Bažnyčia kai kuriuos iš jų, kaip antai šv. Kazimierą, šv. popiežių Joną Paulių II, net kanonizavo.
Kitai tikinčiųjų grupei priklauso tie, kurie buvo pakrikštyti, tam tikrą laiką tikėjimą praktikavo, bet paskui apsileido ir pradėjo gyventi kaip „kultūriniai“ katalikai, kurie save laiko tikinčiaisiais, bet tikėjimo nepraktikuoja. Kai kuriuos iš jų matome bažnyčiose per šv. Velykas ar Kalėdas, laidotuvių ar atlaidų metu. Tai katalikai, apie kuriuos Jėzus pasakė, kad „pirmieji bus paskutiniai“ (Mt 20, 16).
Trečiai tikinčiųjų grupei priklauso tie žmonės, kurių gyvenime yra buvę daug nuodėmių; kai kurie iš jų net nebuvo pažinę Kristaus kaip pasaulio Gelbėtojo. Tačiau kažkuriuo metu jie atsivertė į tikėjimą, susitaikė su Dievu ir pradėjo rimtą kelionę su Kristumi. Jėzus juos įvardijo kaip paskutinius, tapusius pirmaisiais. Laimingi šie žmonės, kad laiku susiorientavo priimti tikėjimą ir pagal jį tvarkyti savo gyvenimą. Laimingi dvigubai, kurie nepritrūksta ištvermės ir iki mirties išsaugo ištikimybę Kristui.
Kas nulemia gerą ar prastą žmogaus tikėjimo kelionę? Labai tiksliai į šį klausimą atsako apaštalas Paulius, kurio gyvenime buvo visko: ir klaidų, ir uolaus Kristaus sekimo. Laiške Filipų Bažnyčios bendruomenei Paulius rašo: „Padarysite mano džiaugsmą tobulą tuo, kad laikysitės vienos minties, turėsite vienokią meilę, santaiką ir sutarimą. Tegul nelieka vietos vaidams ar tuščiai puikybei, bet vienas kitą laikykite aukštesniu už save ir žiūrėkite kiekvienas ne savo naudos, bet kitų. Būkite tokio nusistatymo, kaip Jėzus Kristus <…> jis nusižemino, tapdamas klusnus iki kryžiaus mirties“ (Fil 2, 2–5. Kaip matome, apaštalas išryškina, kas tikinčiojo žmogaus gyvenime yra svarbiausia: tai meilė, nuolankumas ir geri darbai. Laimingas žmogus, kuris šitai suprato ir bando nors ir netobulai vykdyti.
Tačiau išlikti tokiu nuosekliu ir ištikimu Kristaus sekėju mūsų laikais nelengva. Net sovietmečiu, kai tikėjimas buvo persekiojamas, daugeliui nebuvo sunku jį praktikuoti, o šiandien žmonės yra stipriai veikiami sekuliariosios kultūros. Televizija, internetas, socialiniai tinklai aukština tuos žmones, kurie galingi, turtingi ir įtakingi; jie pristatomi kaip sektinos žvaigždės. Visi kiti lieka paraštėse. Esant tokiai padėčiai, sunkiausia tikėjimą praktikuoti jaunimui, ypač kai neturi tikėjimo atramos savo šeimoje.
Dievo akivaizdoje pamąstykime, kokia yra mūsų tikėjimo kelionė; melskimės su psalmininku: „Parodyk, Viešpatie, man savo kelią, mokyk mane takais tavo eiti“ (Ps 25, 4).
Kardinolas Sigitas Tamkevičius
