Straipsnį ir nuotraukas parengė Matas Počebutas
1896 m. – namai iškyla šalia Soboro. 1932 m. – profesoriai ir muzikai kuria miesto ritmą. 1940 m. – nacionalizacija ir komunaliniai butai. 1990 m. – nuosavybės grąžinimas ir ilga pauzė. 2025 m. – ar šis kiemas dar gali tapti Kauno kultūros stuburu?
Scena „dabartis“
Žvelgiant nuo Kauno paveikslų galerijos, du žali medinukai, užkaltais langais, atrodo lyg istorinė siena. Už jos – kiemas, kuriame kadaise skambėjo Balio Dvariono muzika, vyko Prano Augustaičio pokalbiai, o Pranas Hiksas su mokiniu Jurgiu Dobkevičiumi – pirmuoju lietuviu, atlikusiu „mirties kilpą“ ir sukonstravusiu pirmąjį lietuvišką lėktuvą „Dobi-I“ – aptarinėjo aviacijos inovacijas.
Ištakos
XIX a. pabaigoje sklypą prie Soboro perėmė Ščerbakovai. Medinį namą perstatė Soboro meistrai – dailidės iš Černigovo. Du medinukai – K. Donelaičio 5 ir 7 – dalijasi bendra ugniasiene: tai ne bendras projektas, o to meto priešgaisrinė taisyklė. Kieme netrukus iškilo du mūriniai naujokai – 7A ir 9. Taip susiformavo intelektualų kiemas.
Šiandien čia tylu. Klausimas paprastas: ką padarėme ne taip, kad intelektualų kiemelis liko pamirštas?
K. Donelaičio g. 5 – Hiksų namas (medinis)
Sugrįžęs į Kauną, Pranas Hiksas jau buvo pirmasis lietuvis karo lakūnas ir automobilių sporto žvaigždė. Nuo 1955-ųjų jis su žmona Irena Hiksiene gyveno ramiau, bet namo duris nuolat varstė aviatoriai ir bičiuliai. Kaimynystėje, K. Donelaičio g. 11, gyveno jo mokinys Jurgis Dobkevičius (tai liudija memorialinė lenta). Kitame kambaryje 1940-aisiais glaudėsi Petras Ruseckas – knygnešių atminties rinkinių sudarytojas.
K. Donelaičio g. 7 – Ščerbakovų namas (medinis)
Tai statybų kiemo šaknys. Nuo 1895 m. Ščerbakovų valdose talkino Černigovo dailidės, čia perstatytas Iciko Danovskio namas. 1924 m. į sklypą įsikelė prof. Pranas Augustaitis, o po kelerių metų nusprendė: šeimai reikia mūro.
K. Donelaičio g. 7A – Augustaičių namas (mūrinis)
1931–1932 m. pagal K. Dušausko-Duž projektą kieme iškyla modernus mūrinis namas. Čia 1924–1940 m. gyveno Pranas Augustaitis, vėliau – iki 1990 m. – jo sūnus Algirdas, vienas Lietuvos elektros energetikos sistemos kūrėjų. Tai buvo akademikų namas, kur vakarai virsdavo paskaitomis – nuo filosofijos iki elektrotechnikos.
K. Donelaičio g. 9 – Matjošaičių namas (mūrinis)
Tais pačiais 1932-aisiais už sienos iškilo Julijos ir Stasio Matjošaičių namas. Čia grojo Balys Dvarionas, o Stasys rašė ir redagavo vadovėlį „Sakalėlis“, kuriuo naudojosi pradžios mokyklų mokiniai. Julija – rašytojo Jono Biliūno našlė ir gydytoja – užaugino dukrą Meilę Lukšienę.
Po 1940 m.
Nacionalizavus namus, jie atsidūrė komunalinių butų režime: suskirstyti į kambarius, su bendra virtuve ir sanitariniu mazgu, be kapitalinių remontų. Po 1990 m. nuosavybė grąžinta, tačiau paveldosaugos reikalavimai ir teisinės kolizijos lėmė, kad dalis pastatų liko „pakibę“. Medinukai 5 ir 7 ėmė sparčiai nykti.
Ką galime padaryti?
Greičiausiai – nieko. Nepaisant istorinės vertės, medinių pastatų restauravimas Kaune tebėra komplikuotas: jis brangus, leidimus gauti sunku, privatus sektorius vengia tokios naštos, o valstybė prioritetą teikia kitiems objektams. Tačiau galime pasvajoti: galbūt šiame kiemelyje dar būtų galima atgaivinti buvusią intelektualų bendruomenę – ir net ją atkurti.
Parengta remiantis Kultūros paveldo departamento, Kaunas 2022, „Archimede“ portalo, „Atminimas“ bibliotekos ir „Wikipedia“ informacija.
