Donatas Latkauskas, LSDP Kauno miesto skyriaus pirmininko pavaduotojas
Įmonė negali pradėti veiklos, nes neturi sąskaitos. Sąskaita neatidaroma, nes įmonė dar neveikia. Tokiu absurdu grįsta šių dienų Lietuvos bankinė sistema.
Dažnai tenka girdėti verslininkų nusiskundimų dėl bankų veiklos. Tačiau neseniai vienos įmonės patirta istorija tiesiog pribloškė. Įmonė bandė atsidaryti sąskaitą keliuose bankuose, tačiau susidūrė su tokiais reikalavimais, kurie, pasak jos atstovų, priminė labiau tardymą nei paslaugų teikimą: reikalauta verslo plano, patalpų nuomos sutarčių, būsimų partnerių sandorių, net direktoriaus gyvenimo aprašymo – tarsi bankas būtų darbdavys, o ne finansinių paslaugų tiekėjas.
Dar daugiau – kai kurie iš šių dokumentų logiškai neegzistuoja be sąskaitos: kaip galima sudaryti sandorius ar vykdyti veiklą, neturint galimybės priimti ar siųsti pinigų?
Visa ši biurokratija truko ilgiau nei mėnesį, per kurį įmonė negalėjo vykdyti veiklos, įdarbinti darbuotojų ar pradėti suplanuotų projektų. Visa tai lėmė neišvengiamus nuostolius.
Lietuvos banko atsakymas: viskas teisėta, bet ar teisinga?
Neapsikentę tokio akivaizdaus išsidirbinėjimo, verslininkai kreipėsi į Lietuvos Respublikos Seimo narį Robertą Kauną, prašydami išsiaiškinti situaciją. Seimo narys pateikė paklausimą Lietuvos bankui, kuris atsakyme paaiškino, kad finansų įstaigos privalo vykdyti Pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymą (PPTFPĮ), todėl jos turi „tinkamai pažinti klientą“. Pagal šį įstatymą bankai gali reikalauti bet kokios informacijos, jei tik tai, jų vertinimu, padeda įvertinti riziką.
Tačiau štai kur slypi problema – jokio aiškaus reikalavimų sąrašo nėra. Bankai veikia vadovaudamiesi „vidinėmis procedūromis“, kurių niekas, išskyrus pačius bankus, nemato ir nekontroliuoja. Tokia situacija leidžia kiekvienam bankui savavališkai nuspręsti, ką laikyti „pakankama informacija“. Sekant tokia logika, bankas gali paklausti, ką žmogus valgo rytais, su kuo bendrauja ir su kuo miega. Ir tai būtų teisėta?
Lietuvos bankas savo atsakyme pripažįsta, kad negali įvertinti, ar reikalavimai šiuo konkrečiu atveju buvo proporcingi – nes tai esą priklauso nuo banko ir konkrečios situacijos. Kitaip tariant, priežiūros institucija atsisako realiai prižiūrėti, pasitenkindama formaliu stebėtojo vaidmeniu.
Sistema be atsakomybės
Nors pagal galiojančius teisės aktus sprendimas dėl sąskaitos atidarymo turėtų būti priimtas per mėnesį, realybėje dažnai tai tampa beprasmiu laukimu. Be to, jei sprendimas yra neigiamas – bankas turi atsakyti, bet ir vėl: tik tuo atveju, jei klientas pateikia oficialų skundą. Ir net tuomet – atsakymas gali būti negalutinis.
Tokios aplinkybės atveria kelią sisteminei savivalei: klientai paliekami be aiškių atsakymų, be garantijų ir – svarbiausia – be galimybės vykdyti veiklą.
Kas prižiūri prižiūrėtojus?
Lietuvos bankas deklaruoja, kad „vertina gautus nusiskundimus“ ir „skatina bendradarbiavimą“. Tačiau tokių atsakymų turinys leidžia daryti išvadą: priežiūros institucija labiau gina finansų įstaigų poziciją nei viešą interesą. Ji nekvestionuoja perteklinių reikalavimų, nesiūlo realios kontrolės mechanizmų, o nukentėjusį klientą kviečia… derėtis su banku.
Bet jei viena šalis turi pinigus, laiką ir visas svertų kortas, o kita – tik prašymą dėl paslaugos, ar tokios „derybos“ nėra tik iliuzija?
Kuo pavojinga ši situacija?
Kai bankai pradeda spręsti, kas yra pakankamai geras verslininkas, koks direktorius tinkamas ir kada verslas turi teisę gyventi – mes artėjame prie situacijos, kur bankai tampa institucijomis virš įstatymo. Jie valdo prieigą prie pinigų, o tuo pačiu – ir prie paties ekonominio gyvenimo.
Tai – nebe vieno verslo problema. Tai signalas, kad be realios kontrolės bankai gali slopinti inovacijas, diskriminuoti, naudotis dominavimu rinkoje – ir visa tai daryti formaliai nepažeisdami įstatymų, bet akivaizdžiai žlugdydami klientų pasitikėjimą sistema.
