„Mano gyvenimą yra užvaldę angelai, – sako menininkė Giedrė Slavinskienė parodos Kauno galerijoje „Balta“ atidaryme, – Kurdama savąjį angelą noriu, kad į jį žvelgiančio žmogaus mintys ir širdis sušiltų, kad svajonės plačiai išskleistų sparnus“.
Giedrė Slavinskienė – interjero lėlių kūrėja, juvelyrė, keramikė, dailininkė, kostiumų autorė ir scenografė. Jos kūryboje dera natūralumas, jautrumas ir savitas požiūris į medžiagą. Savo miniatiūriniais papuošalais bei skulptūromis menininkė tarsi pasakoja istorijas, kuriose gyvena mažieji personažai – žmogiukai ir angelėliai.
„Mano angelai – gyvi. Jie negali būti tiesiog skulptūros, nes jose pulsuoja gyvastis“, – pasakoja kūrėja.
Menininkė atskleidžia, kad kiekvieno kūrinio gimimas yra ilgas ir apgalvotas procesas – nuo medžiagų paieškos iki galutinio tonavimo. Ji renkasi šakas, smilgas, jūros išmestus medžio gabalus, o galveles ir kojas lipdo iš modelino. Kūrybos procese naudoja ne tik įprastas priemones, bet ir vyro Vytauto kalvystės įrankius. Jis – artimiausias patarėjas ir kritikas, be kurio, kaip pati sako, daugelis sumanymų nebūtų įgyvendinti.
„Braidau pievomis ieškodama angelėlių sparnelių. Smilgos, šakelės, jūros dovanos – visa tai tampa kūnais, rankomis, širdimis“, – šypsosi Giedrė.
Jos kūrinėliai ne visada gimsta su sparnais – kai kuriems jie tiesiog nedera.
Pirmieji G. Slavinskienės darbai sparnų neturėjo, tačiau juos išskyrė ryškūs veido bruožai, didelės pėdos ir išraiškingos nuotaikos. Vėliau, pasak autorės, klienčių prašymu visa tai papildė sparnai.
„Mano žmogeliukai ne visada gimsta su sparnais, – švelniai sako Giedrė. – Kartais jie būna ieškantys, dar tik besiruošiantys pakilti. Tada ir aš kartu su jais ieškau sparnų – ne tų, kurie iš plunksnų, o tų, kurie iš vilties.“
Jos kūryboje angelai dažnai pasirodo trapūs, kartais vos laikantys pusiausvyrą ant smilgos ar šakos, bet visada – gyvi, turintys jausmą ir istoriją. Menininkė sako, kad būtent tame netobulume slypi tikrasis grožis – žmogaus būties atspindys.
„Mano angelai – ne dangiški idealai, o labai žemiški. Jie tokie, kaip mes – su abejonėmis, ilgesiu, meile. Jie mokosi skristi,“ – priduria kūrėja.
Keliaujanti po Lietuvą paroda „Po angelo sparnu“ Kaune pristatoma pirmą kartą. Kiekvienąsyk ji papildoma naujais darbais, tačiau išlaiko pagrindinę temą – apie žmogų, jo jausmus, vidinį pasaulį ir santykį su šviesa.
„Tai ne tiek forma, kiek jausmas. Man svarbiausia – ne išorinis skirtingumas, o vidinis žmogaus pasaulis“, – teigia autorė.
Apie savo kūrybą Giedrė kalba nuoširdžiai ir be pozos: „Tai – mano poreikis. Kūryba man reikalinga tiek pat, kiek oras.“
Paklausta apie ateitį, menininkė šypteli – nežino, kas toliau.
„Aš nestatau sau griežtų tikslų – gyvenu svajonėse, kūryboje. Idėja apie nuosavą lėlių teatrą tebėra šalia manęs, vis dar mane traukia, bet viskam savas laikas“, – sako G. Slavinskienė.
Jos parodos, kaip ir angelai, yra tylos ir šviesos kupinos. Jose nėra triukšmo ar demonstratyvumo – tik nuoširdus santykis su žiūrovu, šiluma ir žmogaus dvasios šviesa, kuria menininkė dalijasi jau daugelį metų.
Paroda „Po angelo sparnu“ eksponuojama Kauno galerijoje „Balta“ iki spalio
