Danielius Narauskas – kūrėjas, ieškotojas, keliautojas. Tokiais žodžiais galima apibūdinti 25-erių metų vaikiną. „Žinojau, kad arba mirsiu, arba mano gyvenime įvyks labai pozityvus lūžis,“ –pasakoja Danielius, per 46 dienas Aliaskoje nubėgęs 1500 km.
Šiuo metu Danielius laiką leidžia Kaune ir kaip pats teigia, gyvena kiek ramiau, pagrindinį savo dėmesį sutelkdamas į naują verslą – ekologiškus drabužius. Naujus produktus visuomenei kūrėjas žada pristatyti dar iki naujų metų. Idėja, kurti drabužius, kilo po peržiūrėto dokumentinio filmo:
„Aš pradėjau piešti ant rūbų su dažais, paskui pradėjau galvoti, kokius dizainus galima dėti ant jų: piešinius ar geometrines formas. Šis reikalas taip ir būtų numiręs, jei nebūčiau pamatęs dokumentinio filmo „The true cost“, apie mados industriją. Po to sekė dar kita dokumentika, apie prabangius ženklus ir įmones, kiek juose iš tikrųjų yra tos prabangos. Nežinau, kiek tuose filmuose tiesos, bet iš to ką mačiau man nepatiko tokia situacija, ji mane suvirpino, privertė susimąstyti. Pagalvojau, kad noriu prie to prisidėti, kad to nebūtų. Ta prasme, aš suprantu, kad skatinti žmones mažiau vartoti yra pats blogiausias būdas pateikti naują produktą, bet kartu aš suprantu, kad žmonės vis tiek vartos, tačiau tai galima pateikti sąmoningiau,“ – sako Danielius.
76 dienos Aliaskoje, 46 iš jų – bėgant
Dar visai neseniai Danielius laiką leido kiek kitaip – keliaudamas vienas po Aliaską. Iš viso vaikinas Aliaskoje praleido 76 dienas, 46 iš jų – bėgo. O tokios kelionės mintis kilo visiškai netikėtai:
„Viskas prasidėjo nuo paprastos minties. Kai ji man atėjo į galvą, aš drebėti pradėjau, išsigandau ir supratau, kad reikia perlipti per tą baimę. Aš pradėjau šalčio praktikas atlikinėti ir kvėpavimo pratimus ir atėjo mintis apie Aliaską. Net nežinau kodėl. Ir tada žiūriu, kad aš po truputį pradedu domėtis, kas ten yra: vieną dieną domiuosi, kokios ten aprangos reikia, paskui ar ten pavojinga, nepavojinga.“
Kelionei pasiruošti reikėjo tiek psichologiškai, tiek finansiškai
Pasiruošti tokiai kelionei nebuvo lengva. Kol kas Europoje niekas nėra to darę. Tad Danielius teigia, kad reikėjo susirinkti daug informacijos bei finansinių išteklių:
„Reikėjo daug asmeninių lūžių pereiti. Ką kiti pagalvos? Ypatingai, kai reikėjo rinkti lėšas, nes supratau, kad aš tiek lėšų šiuo metu neturiu. O reikėjo apie 5000 eurų. Aš supratau, kad man reikia palaikymo finansinio ir galvojau, kad jei padarysiu platformą, kur bus vaizdo įrašas, aprašytas projektas, pasiūlysiu žmonėms mane paremti, tai jie padės. Tačiau iš karto atėjo ir kita mintis, kad ką žmonės pagalvos, kad aš čia kažkaip prašau jų pinigų. Ar tau smagu, kai pas tave ateina žmogus ir prašo, tarkim, duok dvidešimt eurų. Nesmagu, aš galvoju kaip aš pats jausčiausi. Ir man atrodė, kad tai neadekvatu. Bet paskui pagalvojau, ar aš galvoju taip kaip ir visi? Greičiausiai, kad ne. Tada ir nusprendžiau, kad arba dabar darom, arba niekada.“
Reikia galvoti, kad nėra plano B
Tam, kad iki kelionės surinktų reikiamą sumą, Danielius daug dirbo, dalinosi savo idėja su kitais žmonėmis ir neleido sau galvoti, kad jo planas gali nepasisekti:
„Reikia galvoti, kad nėra plano b, kad esi šimtu procentų tame. Na, nepavyks tai nepavyks, nebus didelio skirtumo, bet bus labai didelis skirtumas jei pavyks. Tai aš tiesiog šimtu procentu dėjau į tai pastangas, o visos kitos veiklos atkrito natūraliai. Ir atrodo, kad kiekvieną dieną gaudavau ženklą iš aukščiau, kad einu teisinga linkme: vis parašydavo, kokie brand’ai, kad nori sponsoriuoti mane, tai žurnalistai parašydavo. Ir atsirado daugiau pasitikėjimo savimi ir atsakomybės. Nes žmonės pradėjo klausinėti manęs, tai kaip ten viskas bus? Kaip ten klimatas? Ir galvojau, aš žinau tiek pat, kiek jūs. Aš juk irgi ten nebuvau.“
Buvo pasiruošęs net mirti
Prieš kelionę Danielius sulaukė įvairios žmonių reakcijos, vieni jį skatino vykti, kiti atvirkščiai – rekomendavo to nedaryti. O vietiniai gyventojai, pamatę jo įrašus Facebook grupėse, rašydavo jam įspėjančias žinutes ir tikino, kad jis gali netgi žūti. Tačiau tai Danieliaus neišgąsdino:
„Reikėjo susitvarkyti ir su baime laukinių gyvūnų, ir su baime mirti. Tai reikėjo labai stipraus psichologinio pasiruošimo, nes per dieną gaudavau nuo 1 iki 3 žinučių, iš vietinių žmonių, kurie sakė: prašau, nedaryk to, nes žmonės išeina į kalnus ir nebegrįžta. Žmonės net sakydavo, kad nenorim jog už mūsų mokėtojų pinigus tavo palaikus grąžintų į Lietuvą. O aš galvojau, kad arba aš tai padarysiu ir tai bus didelis, pozityvūs lūžis mano gyvenime, arba aš mirsiu, bet aš pasiruošęs abiems.“
Išgyventi padėjo vidinė ramybė
,,Aš pajausdavau, kada ateina baimė ir tada pradėdavau arba muzikos klausyti, arba dainuoti. Ir save įvesdavau į gerą pojūtį, kad man viskas gerai. Paimdavo tokia vidinė ramybė. Ir pajausdavau, kad vis geriau įvaldau save: tiek savo kūną, tiek savo protą. O kai protas gerai veikia, tai ir fiziškai gerai jautiesi. Nors turėjau bėdų su koja: trynė batai, paskui pakirsdavo sausgysles, kad aš net eiti kartais normaliai negalėdavau, bet sutikti žmonės man vaistų duodavo ir viskas paskui gerai praėjo.“
Visą pokalbį, apie kūrybą, kelionės patirtis, sveikatą ir sąmoningumą su Danieliumi galite išgirsti podcast’e su Pauliumi Paulausku.
[youtube v=”TAxEDEf6yvc”]
