Ne tik uogienei: atraskite naują rožių panaudojimo būdą
Daugeliui rožės asocijuojasi su puokštėmis ar gardžia uogiene, tačiau iš jų žiedlapių galima pasigaminti kai ką netikėto – fermentuotą arbatą. Šis procesas, panašus į tradicinės juodosios arbatos gamybą, atskleidžia gilų, sodrų ir daugiasluoksnį aromatą, kuris nė iš tolo neprimena įprasto žolelių užpilo. Nors gamyba reikalauja šiek tiek kantrybės, kiekvienas žingsnis yra paprastas ir įveikiamas net pradedantiesiems.
Ko prireiks fermentuotai rožių arbatai?
Prieš pradedant, svarbu pasirūpinti kokybiškomis žaliavomis ir keliais paprastais įrankiais:
- Švieži rožių žiedlapiai: Apie 200–300 gramų. Rinkitės tik valgomų, stiprų aromatą turinčių veislių (pvz., arbatinių, senovinių sodo rožių), kurios nebuvo purkštos chemikalais.
- Natūralus audinys: Medvilninis ar lininis rankšluostis vytinimui.
- Stiklinis indas: Stiklainis ar dubuo fermentacijai.
- Drėgna marlė: Indui uždengti.
- Padėklai arba sietai: Džiovinimui.
Pirmas žingsnis: žiedlapių paruošimas
Geriausias laikas skinti žiedus – rytas, kai rasa jau nudžiūvusi, o saulė dar nespėjo išgarinti vertingų eterinių aliejų. Atsargiai atskirkite žiedlapius, apžiūrėkite ir pašalinkite pažeistus ar nešvarius. Jei žiedlapiai švarūs, geriau jų neplauti – ant paviršiaus esantys natūralūs mikroorganizmai padės fermentacijos procesui. Jei vis dėlto plauti būtina, darykite tai greitai po šaltu vandeniu ir kruopščiai nusausinkite.
Antras žingsnis: vytinimas
Žiedlapius paskleiskite plonu sluoksniu ant audinio ir palikite vėsioje, gerai vėdinamoje patalpoje (apie 20–24 °C) 12–24 valandoms. Kartkartėmis juos pavartykite. Vytinimo tikslas – kad žiedlapiai suminkštėtų, taptų elastingi, bet nelūžinėtų. Jie neturi pradėti džiūti ir traškėti.
Patarimas: procesą galima pagreitinti žiedlapius trumpam užšaldžius. Šaltis suardo ląstelių sieneles, todėl vėliau lengviau išsiskiria sultys.
Trečias žingsnis: fermentacija – svarbiausia dalis
Apvytusius žiedlapius reikia gerai sugniaužyti ir sukti tarp delnų, kol jie sušlaps nuo išsiskyrusių sulčių ir pradės formuotis į mažus, drėgnus gumulėlius. Šią masę kuo tvirčiau suspauskite stikliniame inde.
Indą uždenkite drėgna marle – tai leis orui cirkuliuoti, bet apsaugos nuo dulkių. Palikite fermentuotis tamsoje, šiltoje vietoje (25–30 °C). Proceso trukmė priklauso nuo to, kokio skonio norite:
- 3–6 valandos: arbata turės ryškų gėlių aromatą ir švelnų skonį.
- 6–12 valandų: kvapas taps intensyvesnis, atsiras lengvas aštrumas.
- 12–36 valandos: skonis bus sodrus, gilus, o aromatas – ramesnis, brandesnis.
Eksperimentuokite ir raskite sau tinkamiausią laiką. Kiekvieną kartą atidarę stiklainį pajusite, kaip keičiasi kvapas – iš pradžių gėliškas, vėliau primenantis vaisius ar medų.
Ketvirtas žingsnis: džiovinimas ir brandinimas
Kai fermentacija baigta, paskleiskite masę ant padėklų ir džiovinkite. Tai galima daryti specialioje džiovyklėje (35–50 °C temperatūroje) arba orkaitėje, palikus šiek tiek pravertas dureles. Arbata bus paruošta, kai gumulėliai taps visiškai sausi ir lūš, o ne trupės į dulkes.
Išdžiovintą arbatą rekomenduojama dar bent mėnesį palaikyti popieriniame maišelyje ar kartoninėje dėžutėje sausoje, tamsioje vietoje. Per šį laiką atsiskleis galutinis skonis ir aromatas. Vėliau arbatą laikykite sandariai uždarytame inde.
Užplikykite kaip įprastą juodąją arbatą ir mėgaukitės gėrimu, kurio skonis maloniai nustebins. Tai puikus būdas išsaugoti vasaros kvapus ir atrasti naujų skonių tiesiog savo namuose.





























