Išgirdę apibūdinimą “lobių medžiotojas” mintimis nusikeliame į fantastinį arba istorinį filmą apie piratus, vikingus arba archeologus, tačiau Justas Leonavičius dėl neįprasto hobio taip gali vadinti save. Viskas daug paprasčiau, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. “Po kelioliką valandų kas savaitę praleidžiu po vandeniu – upėse, upeliuose ir dairausi, kas ką pametė. Vandenyje nėra taip, kaip ant žemės, kad jei kažką pametei, kitas ėmė ir pakėlė. Vandenyje viskas lieka, nes ten mažai kas apsilanko. Tad aš nardau, ieškau įdomių dalykų, kurie miesto zonose vienokie, užmiestyje – kitokie. ” – taip pasakojimą apie savo neįprastą hobį pradeda Justas.
Kartais pasiseka rasti ir itin išskirtinių radinių, pavyzdžiui, antro pasaulinio karo bombą. Pašnekovas pasidalino tokių radybų įspūdžiais: “Visi sakė, kad rasiu, ir radau. Sviedinys ten guli jau apie septyniasdešimt metų, tad baimės, kad man priplaukus jis sprogs nebuvo. Svarbiausia tokių radinių nejudinti, neliesti, nekilnoti. Priplaukus nerimą sukėlė tik tas faktas, kad šalia bombos matėsi duobutė, kurioje ji prieš tai gulėjo, greičiausiai kažkas nardė ir apžiūrinėjo, nes daiktas per sunkus, kad jį nuneštų srovė.”
Justas apie radinį pranešė policijai, kuri savo nuožiūra – išminuotojams, tačiau pastarieji atvyko tik po kelių savaičių. “Visas procesas truko beveik mėnesį” – patikslina naras. Vyras negailėjo pagyrų išminuotojams. Pasak Justino, jie tikrai puikiai išmano savo darbą ir nepaisant to, kad prieš pat jiems atvykstant Nemuno vanduo smarkiai susidrumstė, matomumas buvo itin prastas, tačiau jie nenutraukė darbo ir surado sprogmenį.
Lobių ieškotojas pasidalino ir linksmai pasibaigusia istorija, įvykusia prieš maždaug šešerius-septynerius metus: “Buvau tik pradėjęs nardyti ir Nemuno dugne radau daiktą, kuris irgi pasirodė panašus į sprogmenį. Pranešiau policijai ir jų iškviesti išminuotojai atvyko sekančią dieną, o panėrę ištraukė seną elektros variklį, kuris savo forma tikrai primena sprogmenį. Nors tą kartą išminuotojai atvyko iš Klaipėdos, tačiau sureagavo labai greitai.”
Paklaustas apie didžiausius pasitaikančius iššūkius nardyme ir ieškojime Justinas paminėjo pagrindinį faktorių: “Ši vasara lepino saule, kas džiugino žmones, tačiau dėl to Nemuno (ir kitų upių) dugnas ypatingai tankiai apaugo žolėmis. Nusėdus vandeniui šviesa lengviau pasiekė upės dugną ir todėl augalai išsikerojo. Jie daugeliui žmonių atrodo atgrasūs, gali pasirodyti net gąsdinantys, dėl didelio žolių tankumo žmonės besimaudydami gali į jas įsipinti ir nuskęsti.Yra vietų, kur augalai tokie tankūs, kad plaukiant atrodo kaip ištisinis tinklas. Tačiau aš nardau jau daug metų ir manęs tai neveikia.”
“Po tiltais pavyksta rasti ir automobilių valstybinių numerių, kurie yra kruopščiai sulankstyti į kaladėles. Maniau, kad gali pravažiuojant pasimesti, arba gali slėpti įkalčius asmenys užsiimantys nusikalstama veika, tačiau jų forma man kelia klausimų. Galbūt žiemą slenkantys ledai juos taip deformuoja, o gal tai žmonių darbas. “ – mintimis dalinasi Justinas.
Kaip vieną įdomesnių radinių pašnekovas įvardina Kauno marių uoste rastą šaldytuvą, o štai Lampėdžio ežere rado vertikaliai, nosimi į viršų stovinčią valtį. Smalsumo vedinas bandė valtį ištraukti, tačiau net pasitelkus draugų pagalbą to padaryti nepavyko. Kiek vėliau iš draugo, kuris yra gaisrininkas, sužinojo, kad ta valtis ten yra jau daugiau nei 30 metų. Justas pajuokavo, kad galbūt Žydrūnui Savickui užtektų jėgų valtį išjudinti.
Naras paminėjo, kad Lietuvoje yra keletas povandeninių eksponatų apžiūros vietų. Vieną iš jų – Trakuose, Galvės ežere. Daugiausia tos vietos yra naudojamos nardymo mokymuisi. O Lampėdžio ežere yra panardintas sostas, galima priplaukti ir net atsisėsti.
Paklausus, ar toks hobis Lietuvoje yra saugi pramoga, atsakymas buvo paprastas: “Sąlyginai, nes pažiūrėjus statistiką turbūt pavojingiau yra vairuoti automobilį. Mano praktikoje pasitaikė tik vienas nelaimingas įvykis, prieš porą metų povandeninės medžioklės varžybose paskendus dalyviui. Tokių įvykių tikrai yra labai mažai. Mano nuomone, kuo pavojingesniu hobiu užsiimi, tuo daugiau atsargumo priemonių imiesi. Nusiteiki psichologiškai, apgalvoji, kaip gali užtikrinti saugumą, pasiruoši iš anksto.” Justas pasidžiaugė, kad Lietuvoje yra puikių narų, kurie skina pergales pasaulyje. Papasakojo, kad pats pažįsta žmonių, kurie judesyje, be papildomos įrangos, panėrę po vandeniu gali išbūti net keturias minutes. Pasidalino, kad yra bandęs nardyti ir žiemą. Prie Kauno hidroelektrinės upės neužšąla – dėkinga vieta žiemos nardymui, o išnėrus pamatyti plaukiančias ledų lytis – nepakartojamas vaizdas.
Šiemet Nemune Justui pavyko apkabinti snaudžiantį šamą: “Jau lipant į krantą draugas įsikibęs į armatūrą leidosi žemyn. Nors kamera jau buvo išsikrovusi, stebėjau, ką jis daro. Šalia jo pamačiau maždaug 15 kg sveriantį šamą, kuris tiesiog ramiai plūduriavo, tad prinėriau prie jo ir apkabinau. Jis atsibudo ir lėtai nuplaukė tolyn.”
Lobių medžiotojas turi savo Youtube kanalą “Radau lobį” ir dalinasi patarimais tiems, kurie irgi norėtų pradėti tokią veiklą: “Pirmiausia turi jaukiai jaustis vandenyje, turi būti vandens žmogus. Tau turi būti malonu bendrauti su visa gamta po vandeniu – žolėmis, žuvimis. Taip pat yra saugumo reikalavimai, kad kaskart kai paneri, galėtum išnerti.”
