Kovo 18-ąją visame pasaulyje švenčiama tarptautinė Raudonos nosies diena. Jau devintus metus mūsų šalyje veiklą vykdanti nevyriausybinė organizacija “RAUDONOS NOSYS Gydytojai klounai” kone kasdien neša džiaugsmą ten, kur jo labiausiai trūksta. Profesionalūs aktoriai – klounai, pasidabinę mažiausia kauke pasaulyje – raudona nosimi, reguliariai lanko sergančius mažuosius ligoninėse ir humoru teikia emocinę bei psichosocialinę pagalbą. Gydytojos klounės Rožės personažą įkūnijanti aktorė Justė Liaugaudė sako, kad kartais net būna ir taip, kad vaikai nenori važiuoti namo, nes laukia sekančio jų vizito. Šiandien aktorė dalijasi 10 svarbiausių dalykų, kuriuos išmoko dirbdama šį stebuklingą darbą.
Menas kuria stebuklus – prieš pradėdama dirbti “RAUDONOSE NOSYSE”, negalvojau, kad menas gali veikti ligoninėje. Dabar suvokiu, kokį stebuklingą poveikį jis turi. Gydytojų klounų buvimas ligoninėje veikia ne tik vaikus, tėvus, bet ir personalą. Gydytojai, sesutės, auklytės įsitraukia į klounų kuriamą žaidimą – jie šoka, dainuoja, juokauja. Tuomet visa aplinka sutviska kitomis spalvomis. Pasakiška nuotaika užburia visus, padedama gerinti gydytojų santykius su ligoniukais ir jų šeimomis.
Geras pasirodymas turi teikti teigiamas emocijas. Klounada – meninė priemonė, kurią naudodami prieiname prie mažųjų pacientų. Kuo geresnį pasirodymą sukuria klounas, kuo stipresnė meninė išraiška – tuo didesnis vaiko džiaugsmas. Profesionalumas padeda greičiau užburti vaiką ir leidžia bent trumpam atitrūkti nuo kasdienybės. Vienas mūsų lektorių yra pasakęs: “Kai klounaujate stebėtojus turi apimti jausmas tarsi į ligoninės koridorių ką tik įžengė Čarlis Čaplinas”.
Išmokau pajusti, ko reikia kitam. Pamiršti save kaip atlikėją ir padaryti kitą žvaigžde – vienas esminių klounados principų naudojamų mūsų darbe. Scena nuo asmeninės vaiko erdvės labai skiriasi, ypač ligoninėje. Kaskart gydytojas klounas stengiasi padaryti taip, kad gėlės ir plojimai tektų mažajam pacientui. Nesvarbu, ar jis aktyvus dalyvis, ar tik stebėtojas, klouno misija – leisti jam pasijusti ypatingu.
Gerai klounauti. Meninė kokybė klouno darbe – būtinybė. Labai džiaugiuosi, kad kasmet dalyvaujame garsiausių pasaulio klounados lektorių seminaruose, semiamės patirties iš gydytojų klounų kitose šalyse. Tai pagrindas neužmigti ant laurų ir nuolat tobulėti tam, kad mūsų darbas ligoninėje būtų paveikus – padėtų vaikams greičiau sveikti.
Džiaugtis problemomis. Turbūt, skamba keistai, žmonės juk stengiasi vengti problemų. Tačiau klounadoje problemos – palaima. Kuo giliau klounas įklimpsta į problemą, prisidaro jų daugiau, tuo daugiau džiaugsmo suteikia auditorijai. Kai pasirodymo metu leidžiame žiūrovui mums padėti, žiūrovas tampa reikšmingu – didžiuoju klouno draugu, heroju. Tokiu būdu mažieji pacientai įgauna galių – padėdami kounui jie pasijaučia svarbūs, o tai kelia jų pasitikėjimą savimi. Juk ligoninėje vaikų galia sumažėja, niekas neklausia, tiesiog atlieka procedūras, nes reikia. O štai klounų apsilankymas sugrąžiną jų galią bent kažką tą dieną nuspręsti patiems.
Nuolat žaisti. Žaidimas, tam tikra prasme – suteikia gyvybės, juk gimę mes daug dalykų pažįstame per žaidimą. Suaugusieji pamiršta kokia įdomi ir naudinga ši veikla arba galvoja, kad tai nerimta. Klounadoje žaidimas – labai rimtas dalykas, toks pats rimtas kaip bet koks kitas darbas. Žaisdami mes ieškome šviesiosios gyvenimo pusės, pasikrauname pozityvo ir optimizmo.
Būti čia ir dabar. Gydytojo klouno kasdienybė – nuolatinė improvizacija. O improvizuoti negali, jeigu tavo mintys skraidžioja kitur pvz., kad namuose krūva neišplautų indų. Tik būdamas šioje akimirkoje gali pajausti, ko šiuo metu reikia sergančiam vaikui – ar visa gerkle dainuoti, ar pūsti muilo burbulus, o gal tiesiog tyliai pasėdėti šalia ir palaikyti už rankos. Įsižeminimas padeda laviruoti bet kokioje situacijoje ir sukurti magišką pasirodymą.
Empatija – priimti kitą, toks koks jis yra šią akimirką. Gebėjimas negalvoti apie save, o įsijausti į kito situaciją atveria naujus horizontus. Tik taip galima jautriai ir subtiliai prieiti prie bet kokio ligoniuko, būtent taip, kaip jam reikia dabar.
Dalintis jausmais. Žiūrovai kaip veidrodis, paduodi jiems kokią nors emociją, o jie ją atspindi. Auditorijos grįžtamasis ryšys padeda aktoriui kurti pasirodymą, nurodo kuria linkme judėti, kad visiems būtų gera. Aš niekada nežinau, kaip suveiks Rožės amplua, kaskart tai netikėta, nes viskas priklauso nuo žmonių reakcijos.
Nebijoti savo netobulumo. Žmonės dažnai siekia tobulumo, o štai klounui netobulumas didžiausias privalumas. Būtent išryškindama personažo netobulumus galiu žaisti Rožę – damą jau garbingame amžiuje, kuri vis ieško pasakiškos meilės ir tai ją atveda į visokias komiškas situacijas. Stebėdami Rožę žmonės gali tapatintis su tais netobulumais. Žiūrovams nebūtina to garsiai įvardinti, jie gali pasijuokti iš Rožės tuo pačiu pasijuokdami iš savęs – ir taip netobulumai tampa lengviau priimami.
Šią dieną visi palaikantieji gydytojų klounų vykdomą džiaugsmo misiją yra kviečiami nusifotografuoti su raudona nosimi ir taip padėti skleisti žinią, kad stebuklai, iš tiesų, yra labai paprasti.
