Europarlamentaras P. Gražulis kreipėsi į prezidentą G. Nausėdą dėl Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro įstatymo vetavimo.
2024 07 19 d. Europos parlamento narys Petras Gražulis kreipėsi į LR Prezidentą Gitaną Nausėdą prašydamas vetuoti Seimo vakar priimtą Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro įstatymo pakeitimo įstatymą, nes Centro darbą esą paralyžiuos cenzūruojanti ir kontroliuojanti naujai steigiama politinių prievaizdų taryba.
Į ją įtraukiamas tik vienas paties Centro darbuotojas, o tai P. Gražulio nuomone, reiškia, kad į institucijos valdymą kišis, jos veiklos kryptis nurodinės, beveik išimtinai su Centru nesusiję, su jo tyrimais gerai nesusipažinę, o dažnai ir apie istorijos tyrimus apskritai neišmanantys žmonės, nes to reikalauja Tarybos formavimo principai.
“Tie principai nustatyt Įstatymo 7 str. 2 dalyje. Tarybą turi sudaryti 11 žmonių, iš jų tik 3, tikėtina, bus istorikai (skirs po 1 Lietuvos istorijos institutas, Lietuvos universitetų rektorių konferencija ir pats Centras), o trims šiuo Įstatymu uždrausta būti istorikais (skirs Rektorių konferencija, bet taip, kad būtinai būtų teisininkas, ekonomistas ir vadybininkas). Kitiems taip pat nenustatomas reikalavimas būti istorikais, reikalaujama tik, kad jie būtų baigę ką nors iš socialinių arba humanitarinių mokslų srities ir pakanka magistro laipsnio. Tuos narius skirs Seimas (2 deleguojami nariai), o taip pat Vyriausybė ir Prezidentas, taip pat Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga (deleguos po 1). Įstatyme nustatyti reikalavimai Tarybos nariams neturi nieko bendra su istoriją tyrinėjančios institucijos darbo mokslinės kokybės gerinimu, o greičiau yra visiškai priešingai.
Tarybos nariai turės būti nepriekaištingos reputacijos, tačiau Įstatyme neapsiribojama įprastiniu „nepriekaištingos reputacijos“ apibrėžimu, o į tą apibrėžimą įtraukiamas ir nebuvimas praeityje komunistų partijos nariais (7 str. 3 d.). Praktikoje tai reikš, kad, norint kontroliuoti kai kuriuos Tarybos narius, pakaks turėti žinių, kad jie buvo komunistų partijos nariai ir, jeigu jie nepaklustų informaciją turinčiųjų valiai, grasinti ją paviešinti bei tuo pagrindu pašalinti iš Tarybos, kadangi nei šis Įstatymas, nei kokie nors kiti Lietuvos Respublikos įstatymai iš jokių piliečių ar kandidatų į šią Tarybą nereikalauja deklaruoti buvusią priklausomybę komunistų partijai, o Lietuvos Respublika nedisponuoja ir kokia nors buvusių komunistų partijos narių duomenų baze.
Taip pat, pažeidžiant Lietuvos Respublikos Konstitucijos 35 str., kuriuo „laiduojama teisė laisvai vienytis į bendrijas, politines partijas ar asociacijas“, nemotyvuotai nustatoma, kad LGGRTC Tarybos narys privalo sustabdyti narystę bet kokioje politinėje organizacijoje buvomo Tarybos nariu laikotarpiu (7 str. 4 d.), tarsi toks sustabdymas kuo nors keistų asmens moralines ir etines nuostatas bei paneigtų ryšius su tam tikros politinės organizacijos nariais. Iš tiesų tai tėra nepagrįstas bandymas riboti naudojimąsi konstitucine teise.
Be kita ko, įstatymas yra ir neatidžiai suredaguotas, dėl ko jo 11 str. 1 d. atsirado absurdiškas Vyriausybės įgaliotos įstaigos, steigiamos prie LGGRTC, apibrėžimas: „Totalitarinių režimų Lietuvoje okupacijų, ginkluoto ir neginkluoto pasipriešinimo (rezistencijos) šioms okupacijoms procesų Lietuvoje ir memorializacijos (įamžinimo) funkcijas atlieka Vyriausybės įgaliota įstaiga, kurios teisinė forma yra viešoji įstaiga.“ Sunku pasakyti, ką norėjo įstatymo kūrėjai iš tikrųjų pasakyti (tikėtina, kad norėjo priskirti šiai įstaigai tik „memorializacijos (įamžinimo)“ funkciją), bet, prieš žodį „memorializacijos“ parašydami jungtuką „ir“, iš tikrųjų pavedė jai vykdyti ir Lietuvos okpacijos, ir pasipriešinimo jai, ir memorializavimo funkcijas. Vadinasi, faktiškai pagal šio Įstatymo raidę steigiama įstaiga, kuriai pavedama įvedinėti Lietuvoje totalitarinio režimo okupaciją,”- sakoma kreipimosi tekste.
