Pelenų dieną pasibarstę pelenais galvas pradėjome šventąjį Gavėnios metą. Melsdamiesi ir pasninkaudami ruošimės šv. Velykoms – Kristaus Prisikėlimo šventei; auginsime savyje tai, kas niekuomet nepavirs pelenais.
Pirmąjį Gavėnios sekmadienį Mišių Dievo žodis pasakoja apie pirmųjų žmonių nuopuolį. Dievas sukūrė pirmuosius žmones laisvus ir laimingus. Laisvė yra didelė Dievo dovana, bet drauge ir pavojinga dovana, nes galima vietoj gėrio rinktis blogį, vietoj Dievo – klausytis gundytojo žodžio. Velniui pasisekė įtikinti pirmuosius tėvus, kad Dievas, uždrausdamas valgyti Rojaus sodo viduryje esančio medžio vaisius, nuskriaudė juos, – jie būsią laimingesni tą vaisių valgydami.
Pirmieji mūsų tėvai, paklaũsę gundytojo, netapo panašūs į Dievą, kaip jiems žadėjo gundytojas, bet pasijuto esą nuogi ir Rojaus sodą turėjo apleisti. Vietoj laimės Dievo artumoje nuo dabar jie turės prisiimti vargą ir kančią.
Ne tik pirmieji tėvai, bet ir mes visi susiduriame su panašiu piktosios dvasios gundymu. Kai esame gundomi nusidėti, gundytojas visuomet žada išpildyti tai, ko trokšta mūsų prigimtis, – būti turtingiems, svarbiems ir mėgautis kūniškais malonumais. Gundytojas visuomet siekia sužadinti mumyse abejonę Dievo Apvaizdos globa, kad jis, kažką mums drausdamas, palieka mus nevisiškai laimingus.
Mišių Evangelija pasakoja apie Jėzaus gundymą dykumoje. Po krikšto Jordano upėje, prieš pradėdamas savo viešąją veiklą, Jėzus pasitraukė į dykumą ir tenai keturiasdešimt dienų ir naktų meldėsi ir pasninkavo. Velnias įtarė, kad Jėzus gali būti tas ilgai lauktas Mesijas ir jo, šėtono, karalystei pridaryti daug bėdų, todėl nutarė įsitikinti, kas jis iš tikrųjų esąs. Ir jeigu jis esąs Mesijas, pabandyti nukreipti Jėzų nuo savo misijos.
Keturiasdešimt dienų ir naktų pasninkavusiam Jėzui velnias pasiūlė akmenį paversti duona ir tokiu būdu numalšinti alkį. Velnias mąstė, jog jeigu Jėzus padarys tokį stebuklą, bus aišku, kad jis yra Mesijas – Dievo Sūnus. Tačiau gundytojui nepasisekė: į gundymą Jėzus atsakė, kad „žmogus gyvas ne viena duona, bet ir kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų“ (Mt 4, 4).
Nepasisekus pirmajam gundymui, velnias neatsitraukia: jis paima Jėzų į Jeruzalę, pastato ant šventyklos šelmens ir kviečia šokti žemyn: „Jei tu Dievo Sūnus, pulk žemyn, nes parašyta: Jis lieps savo angelams globoti tave, ir jie nešios tave ant rankų, kad neužsigautum kojos į akmenį“ (Mt 4 ,6). Bet ir šį kartą velniui nepasisekė; Jėzus ir vėl neatskleidė, kad jis esąs mesijas, ir velniui atsakė: „Taip pat parašyta: Negundyk Viešpaties savo Dievo!“ (Mt 4, 7).
Gundytojas neatlyžta: jis parodo Jėzui visas pasaulio karalystes ir melagingai žada jas atiduoti Jėzui, jei šis nusilenks ir jį, šėtoną, pagarbins. Į šį gundymą Jėzus atsako ryžtingai: „Eik šalin, šėtone! Juk parašyta: Viešpatį, savo Dievą, tegarbink ir jam vienam tetarnauk!“ (Mt 4, 10) Pralaimėjęs šėtonas pasitraukia, o Jėzus pradeda savo viešąją tarnystę, skelbdamas žinią apie prisiartinusią Dievo karalystę.
Keturiasdešimt Gavėnios dienų yra skirtos mūsų dvasiniam atsinaujinimui. Turime peržiūrėti, kur apsileidome, kur klydome, ir susitaikinti su Dievu, atlikdami velykinę išpažintį. Tik atnaujinę savo santykį su Dievu galėsime džiugiai švęsti Velykas. Tepadeda Dievas kiekvienam iš mūsų tai padaryti.
Kardinolas Sigitas Tamkevičius
