Dulkys keičia lytį. Tiesa, ne sau pačiam, o teisės aktuose. Rugpjūčio 4 dieną ministras Arūnas Dulkys patvirtino Lyties tapatumo sutrikimo (transseksualumo) diagnostikos ir gydymo tvarkos aprašą. Šiuo aprašu jis įteisino ir medikamentinį „lyties keitimą“ – hormonų terapiją.
„Lyties keitimas“ yra neįmanomas, nes žmogaus lytis užfiksuota jo chromosomose ir kiekvienoje organizmo ląstelėje. Žmogus negali pasirinkti ar pakeisti savo lyties.Jis gali tik pakeisti jos išorinius požymius, taip daugiau ar mažiau save sužalodamas. Dėl to „lyties keitimą“ vartojame kabutėse.
A.Dulkys aprašą priėmė, remdamasis tuo, jog Lietuva yra pralaimėjusi bylą dėl „lyties keitimo“ EŽTT. Nuo 2007 metų Lietuva moka baudas už tai, kad neįgyvendino pakeitimų, kurie įgalintų „lyties keitimą“ Lietuvoje. Dulkys skelbia, kad minėtu nutarimu tiesiog išsprendė šį Europos žmogaus teisių pažeidimą.
Bet taip nėra. Lietuva iš tiesų pralaimėjusi bylą L prieš Lietuvą dėl to, jog Lietuvoje nėra galimybės „keisti lyties“. Tačiau viskas sudėtingiau. Prieš stojant į Europos Sąjungą ir vykdant Briuselio keliamus reikalavimus Lietuvos Civilinis Kodeksas iš tiesų papildytas 2.27 straipsniu, pagal kurį: „Nesusituokęs pilnametis asmuo turi teisę medicininiu būdu pakeisti savo lytį, jeigu tai mediciniškai įmanoma.“ Taip pat numatyta, kad „Lyties pakeitimo sąlygas ir tvarką nustato įstatymai.“ Taip sukurti teisėti lūkesčiai, nes įstatymas pasakė, kad galima, bet niekada taip ir nepriėmė „lyties keitimą“ reguliuojančios tvarkos, tad realios galimybės tokioms procedūroms neatsirado. Tačiau būtent sukurtas teisėtas lūkestis, o ne pats „lyties keitimas“ yra problemas Lietuvos pralaimėtoje byloje.
Todėl norint išpildyti EŽTT reikalavimus visai nebūtina įteisinti „lyties keitimo“, užtenka iš Civilinio kodekso ištrinti nerealizuotą pažadą leisti „keisti lytį“. Toks kelias seniai žinomas, logiškas ir bandytas Seime. 2017 metais net 30 Seimo narių registravo tokį siūlymą, tačiau Seimas niekada taip ir nesiėmė jo svarstyti. O reikėtų – visos su minėta byla susijusios problemos EŽTT būtų išspręstos tiesiog ištrynus nepagrįstą ir neteisingą pažadą.
Ar tikrai leido?Priimtoji tvarka pristatyta kaip gydymas, tad daug kas suabejojo, ar tikrai leistas „lyties keitimas“. Bėda ta, jog Dulkio tvarka būtent „lyties keitimą“ ir pristato kaip gydymą, tarytum tai būtų pagalbos priemonė psichologinį lyties tapatumo sutrikimą turinčiam asmeniui, o ne jo fizinis žalojimas. Patvirtintoje tvarkoje įteisinama hormonų terapija, kurios vienintelė paskirtis šiame kontekste yra būtent „lyties keitimas“ – pastangos priešingos lyties hormonų dozėmis pakeisti fiziologinius lyties požymius. Nesunku pasitikrinti, kad leftistinės mažumų teisių organizacijos tą iškart suprato, pripažino ir įvertino.
Tačiau joms maža ir reikalavimai auga jau nuo pirmosios dienos. Štai Žmogaus teisių stebėjimo institutas rašo, kad „patvirtintoje tvarkoje yra nemažai perteklinių reikalavimų, kurie, tikėkimės, neužsibus ilgai. Tenka apgailestauti ir dėl to, kad kol kas ir toliau bus diskriminuojami translyčiai asmenys iki 18 metų amžiaus, o būtent translyčiams paaugliams tokia medikų pagalba būna labai reikalinga.“ Kitaip sakant, piktinamasi, kad prieš tokį sprendimą per daug konsultacijų ir kad jis neleidžiamas nepilnamečiams. Būtent dėl nepilnamečių „lyties keitimo“ vyksta pagrindinė kova Vakarų šalyse ir ne vienoje jų tokios procedūros anksčiau leistos, o dabar nutraukiamos. Faktas, jog virš 80 procentų nepilnamečių, kurie turi abejonių dėl savo lyties, vėliau šias abejones tiesiog išauga ir jiems net nereikia psichiatrinės pagalbos dėl lyties tapatumo sutrikimo. Tačiau žmogaus teisių aktyvistus būtinai domina būtent vaikų „lyties keitimas“.
A. Dulkio sprendimas buvo tiesiogiai antikonstitucinis ir dėl to neabejotinai turės būti skundžiamas. Taip yra, nes „lyties keitimo“ klausimas negalėjo būti sprendžiamas vienasmenišku ministro įsakymu. Tai privalėjo būti daroma įstatymu, dėl kurio balsuoja Seimas. Tam yra bent dvi priežastys. Pirma, pats minėtas Civilinio kodekso straipsnis, dėl kurio ir sukurta Dulkio tvarka, aiškiai nurodė, kad „lyties pakeitimo sąlygas ir tvarką nustato įstatymai“. Įstatymai, o ne ministro įsakymas. Tačiau antroji priežastis dar svarbesnė. Konstitucinis teismas yra išaiškinęs, kad visi žmogaus teises reguliuojantys sprendimai privalo būti priimti įstatymais, tai yra po viešo svarstymo Seime. Akivaizdu, kad lyties keitimas teisine prasme yra žmogaus teisių klausimas, ką geriausiai rodo pats faktas, kad dėl jo pralaimėta EŽTT. Kaip bežiūrėsi, klausimas galėjo būti sprendžiamas tik įstatymu Seime. A. Dulkys tiesiogiai prieštarauja Konstitucijai.
„Lyties keitimo“ operacijos ar hormonų terapijos nepadeda lyties tapatumo sutrikimą (dabar vadinamą lyties disforija) turintiems žmonėms. Ne vienas tyrimas rodo, kad tarp lytį keisti mėginusių žmonių vyrauja depresiniai susirgimai, suicidinės nuotaikos, dažnas noras grįžti į savo tikrąją biologinę lytį. Garsus tyrimas Švedijoje parodė, kad savižudybių skaičius tarp lytį pasikeitusių asmenų yra net 19 kartų didesnis nei šalies vidurkis. Lyties tapatumo sutrikimas slypi galvoje, o biologinis jo sprendimas ne tik neįmanomas, bet ir pavojingas. Su tuo susijusios problemos plačiai aprašomos šiemet lietuviškai išleistoje JAV analitiko Ryano Andersono knygoje „Kai Haris tapo Sale“. Ypač nepilnamečių tarpe nėra ir kol kas net negalėjo būti jokių tyrimų apie ilgalaikes „lyties keitimo“ pasekmes. Vadinasi tokia praktika moksliškai nepagrįsta, neįrodytas jos saugumas ir veiksmingumas. Jos įteisinimas prieštarautų Pacientų apsaugos įstatymui, kuris laiduoja teisę į saugią ir veiksmingą sveikatos apsaugą.
Ministras A. Dulkys kaip ir daugeliu kitų klausimų bandė greitai ir kategoriškai išspręsti sudėtingiausias problemas kopijuodamas Vakarų šalių sprendimus. Šiuo bandymu jis ne tik grubiai pažeidė Konstituciją, bet prieštaravo pačiam įstatymui, kuriuo grindė savo sprendimą. Nuo lyties tapatumo sutrikimo kenčiantiems žmonėms reikalinga psichoterapeutų pagalba, o ne hormonų terapija.
Vytautas Sinica
Autorius atstovauja registruotai partijai “Nacionalinis susivienijimas”
