Komentaras Lietuvos laikysenai Višegrado šalių deklaracijos dėl Europos demografinio atsinaujinimo atžvilgiu.
Rugsėjo 23-24 dienomis Vengrijoje vyko 4-asis Budapešto aukščiausiojo lygio Vidurio rytų Europos valstybių vadovų susitikimas demografiniais klausimais. Konferencijose pranešimus skaitė 70 pranešėjų iš 18 šalių, įskaitant valstybių vadovus bei religinius lyderius, mokslininkus bei nevyriausybines organizacijas. Šalių lyderiai pasirašė jungtinę Budapešto demografinio aukščiausiojo lygio susitikimo deklaraciją, palaikančią šeimas. Susitikime dalyvavo ir 3 Latvijos atstovai (gerovės ministras G. Eglitis, parlamentarė J. Stepanenko ir premjero patarėjas demografijos klausimais). Tuo tarpu Lietuvos atstovų šame susitikime nebuvo.
Kai kurių Lietuvos šeimų organizacijų atstovai kviečia Nacionalinį susivienijimą (NS) pareiškimu paraginti Lietuvos valstybės vadovus pasirašyti arba pritarti minėtai Budapešto deklaracijai.
Vytautas Radžvilas, Nacionalinio susivienijimo pirmininkas
Gaila, bet parengti tokį pareiškimą neįmanoma dalykiniu ir politiniu požiūriu. Politiniai pareiškimai nėra paprastas nuomonės išsakymas, kada panorėjus. Jie turi būti skelbiami laiku ir vietoje.
Minėta konferencija jau įvyko, deklaracija pasirašyta. Todėl kyla natūralus klausimas: kokiais būdais ir kokia prasme Lietuvos Respublikos Prezidentas galėtų ją paremti? Pavėluotai prašydamas signatarų, kad leistų prisijungti?
Kaip visi suprantame, tai ne tik neįmanoma, bet atrodytų, itin švelniai sakant, keistai. Kelti neįgyvendinamus reikalavimus – viena didžiausių politinių klaidų, kokią galima padaryti.
Pavyzdžių tik ką turėjome. Patys keldami tokį reikalavimą atrodytume nesolidžiai ir net juokingai. Beje, Prezidentas nepajėgtų paremti deklaracijos net ir norėdamas. Kitaip negu Vengrija ir kitos dokumento signatarės, Lietuva nėra valstybė. Todėl ji neturi ir negali turėti demografinės ir šeimos rėmimo politikos.
Organizacijų, reikalaujančių formuoti ir vykdyti tokią politiką, kol kas, deja, taip pat nėra. Tad šiuo atžvilgiu NS neturi, ko telkti.
Kiek man yra žinoma, visos su šeimos reikalais susijusios organizacijos yra pabrėžtinai apolitiškos ar net demonstratyviai antipolitiškos. Todėl jos neįstengia politiškai pagrįsti šeimos svarbos tautai ir valstybei ir iš esmės kelia grynai ekonominius ir socialinius šeimų gerovės klausimus. Bet kaip tik todėl tie klausimai neįgyja politinio svorio ir nedarė jokio įspūdžio Lietuvos valdžioms, kurios nekvaršina galvos dėl ,,kažkokio“ milijono prarastų gyventojų.
Vadovaujantis vadinamuoju sveiku protu tikima, kad tvirta ir klestinti šeima savaime yra vertybė, nes esą yra tautos ir valstybės pamatas. Tačiau užmirštama, kad globalistinės ideologijos, o kalbant konkečiau – ,,Globalios Lietuvos“ strategijos požiūriu viskas yra kitaip. Absoliuti dauguma net visuomeniškai ar politiškai aktyvesnių žmonių taip ir nesiteikė ar nerado laiko perskaityti šios strategijos, nors ji yra fundamentaliausias ir svarbiausias aukščiausiu valstybės lygmeniu priimtas dokumentas nuo 1990 m. Kovo 11-osios Akto. Šią strategiją yra tekę analizuoti:
http://www.litlogos.eu/L100/Logos_100_114_126_Radzvilas.pdf
Ją net ne verta, o absoliučiai būtina perskaityti ir apmąstyti, norint iš tiesų suprasti, kas užsimota padaryti ir vis atviriau daroma su lietuvių tauta ir valstybe. Šis dokumentas nuosekliai, kryptingai ir metodiškai įgyvendinamas. Iš jo plaukia ir požiūris į demografiją bei šeimą.
Žvelgiant per strategijos prizmę Lietuva jau vidutiniuoju laikotarpiu turi tapti tik šiuo vardu vadinama atvira teritorija (aišku, jeigu nebus nuspręsta pervadinti kokiu nors Vilnobado emiratu) su nuolatos besikeičiančiais nesvarbu, kokios tautos, kalbos ar kultūros gyventojais.
Tokioje teritorijoje nėra ir iš principo negali būti jokios demografinės krizės, nes joje niekada nepritrūks gyventojų. Jų rezervas praktiškai begalinis ir neišsemiamas – visa Azijos ir Afrikos populiacija.
Ši ideologinė-politinė nuostata yra lemtingai svarbi. Jos požiūriu, spęsti Lietuvos demografines ir šeimos problemas yra ne tik nesvarbu, bet ir neverta. Juk tai – neracionalu: auginti ir auklėti vaikus vis dėlto yra daug pastangų ir lėšų reikalaujantis užsiėmimas ir vargas. Tad kam švaistyti ribotus ir trūkstamus išteklius darbo jėgos reprodukcijai, jeigu kur kas pigiau atsivežti suaugusius ir jau tinkamus dirbti vergus?
Gausios ir klestinčios šeimos – iš esmės neproduktyvios ir beprasmiškos išlaidos. Tai reiškia viena: apginti šeimą ir spręsti demografinę problemą yra neįmanoma, kol siekiama ir reikalaujama tik palankių sąlygų gimdyti ir auginti vaikus.
Kol bus susitelkta tik į šį aspektą ir šeimos gynimas netaps politiniu tautos tęstinumo ir valstybės išsaugojimo klausimu, jokių pokyčių tikėtis neverta.
Mes nebenorime gyvuoti kaip tauta ir išlikti valstybe, nes tapome pernelyg nupolitinti ta prasme, kad šeimos problemos horizontą susiaurinome iki privataus šeimų gerovės klausimo ir todėl nebeįstengiame veiksmingai priešintis globalios Lietuvos ideologija grindžiamai demografinei ir šeimos politikai.
Iš tiesų: kokia prasmė švaistyti brangius išteklius lietuvių reprodukcijai, jeigu jiems vis tiek skirta išvažiuoti ir tapti globalios darbo rinkos prekėmis? Taigi ignoruodami šeimą lietuviškieji globalistai nuosekliai vadovaujasi savo ideologija ir yra savaip teisūs.
Neatsitiktinai konferencijoje dalyvavo net trys Latvijos atstovai. Latvija taip pat turi savąją plėtros strategiją, bet ji skiriasi nuo mūsiškės tuo, kad joje aiškiai parašyta, kad Latvijos valstybės paskirtis ir tikslas – užtikrinti latvių tautos išlikimą amžiams.
Apskritai toks nu(si)politinimas lietuvius kaip etnokultūrinę grupę faktiškai atbloškė į XIX a. pobaudžiavinius laikus, kai neturėjome politinės tautinės ir valstybinės sąmonės.
Paniška baimė tariamai ,,politizuoti“ akivaizdžiai politinius klausimus ir politinės kovos vengimas yra tokio masto, kad sunku su tvirtu pasitikėjimu žvelgti į Lietuvos ateitį.
Nepolitinio pasipriešinimo strategija nėra perspektyvi ir atrodo beviltiška. Jos yda – atviros ir drąsios akistatos su tikrove baimė. Apima slogus jausmas, kai dalijant NS laikraščius prie bažnyčių, išėję iš jos ,,krikščionys“ pamatę mūsiškius su laikraščiais, tiesiog paniškai sprunka šalin.
Beveik neįmanoma įsivaizduoti, kaip galima nesuvokti, kad visų mūsų akyse pro sukąstus dantis vis mažiau toleruojama krikščionių bendruomenė greitai bus pradėta atvirai persekioti, jeigu kuo skubiau nestos į politinę kovą ir nepradės sutelktai ginti bent elementariausių savo pilietinių teisių ir laisvių?
Kaip įmanoma apginti šeimą nuo genderizmo diktato puoselėjant krikščionišką šeimos sampratą bei vertybes, jeigu jau dabar mokyklose priverstinai diegiama LGBT ideologija ir greitai bus prieita prie sovietmečiu jau patirtos situacijos?
Būtent vaikui paklausus tėvų, ar vienalytė šeima iš tiesų nesiskiria nuo prigimtinės, tėvai bus priversti arba tam vaikui meluoti, arba prigrasinti neprasitarti mokykloje ar draugams, nes kitaip jų vaikai bus paprasčiausiai atimti iš ,,tamsuoliškų“ ir ,,reakcingų“ tėvų, t. y. apsaugoti nuo jų ,,žalingos“ įtakos?
Šiluvos deklaracija gal ir yra vilčių teikiantis ženklas, kad lyg ir grįžta šiokia tokia politinė nuovoka. Bet kol kas neaišku, ar tai tikro politinio budimo ir atsikvošėjimo ženklas.
O pabusti žmogiškai sunku, nes reikia sukaupti šiek tiek drąsos, kad galėtum sau ir kitiems pasakyti, jog nesipriešinant krikščionybės ateitis jau yra visai aiški. Liktų tik dvi jos versijos. Pirmoji – XXI a. katakombinė krikščionybė. Antroji – pažangi krikščionybė, kurioje Kristaus autoritetas galios lygiai tiek, kiek neprieštaraus G. Soroso autoritetui…
