Praėjusį antradienį JAV Kongrese Volandas Trumpas surengė tikrą šou. Prezidento Trumpo pavidalu atėjo į Kongresą padaryti metinį pranešimą. Ar tai buvo vienijanti kalba? Ne. Ar tai buvo subtili diplomatija? Taip pat ne. Tai buvo sąmoningas trolinimas aukščiausiu lygiu. Nebe socialinių tinklų, o JAV Kongreso tribūnos mastu. Nes politika šiandien – tai ne įstatymų leidybos konvejeris, o kultūrinė kova dėl to, kas laikoma norma.
Valdas Sutkus
Demonas Volandas Bulgakovo romane „Meistras ir Margarita“ per įvairias provokacijas sukurdavo tokias scenas, kur žmonių silpnybės ir ydos savaime iškildavo į paviršių. ( plačiau apie tai čia: https://www.facebook.com/share/p/18AASgaSt8/ ) .
Trumpas tą vakarą darė tą patį politinėje scenoje. Jis pirštu badė į demokratų ideologinį užsispyrimą, jų baimę net simboliškai palaikyti bendražmogiškas sveiko proto idėjas, kurios jų ideologinėje bazėje laikomos „probleminėmis“. Volandas Trumpas Kongreso rūmuose tiesiog pastatė veidrodį, kuriame tai ir atsispindėjo. Tai buvo kultūrinės kovos scena. Ir joje jis jautėsi kaip namuose.
Jis įžengė į salę lėtu, tvirtu žingsniu. Rankos paspaudimai pakeliui, trumpi linktelėjimai. Respublikonų pusėje – plojimai, šūksniai. Demokratų pusėje – ignoravimas. Spektaklis prasidėjo dar iki tribūnos – renginio dalyvių eilėse.
Trumpas pradėjo ramiai. Pirmos minutės – apie ekonomiką, darbo vietas, gamybą. Skaičiai, faktai, pavardės. Balsas žemas, ritmingas, su pauzėmis ten, kur reikia. Kartu jis dairėsi po salę, tarsi ieškodamas akių kontakto su tais, kurie jo nemėgsta.
Kai pirmą kartą paminėjo sienos kontrolę ir amerikiečių saugumą, respublikonų pusėje kilo pirmoji plojimų banga. Demokratai liko nebylūs. Dar ne laikas reaguoti, dar galima apsimesti, kad nieko ypatingo nevyksta. Bet Trumpas tai suprato geriau už juos. Jis žinojo, kad tiek reakcija, tiek ir jos nebuvimas yra žinia.
Ir tada nuskambėjo sakinys, kuris visam vakarui padalijo salę pusiau: „Jei manote, kad pirmoji vyriausybės pareiga yra ginti amerikiečius, o ne nelegalius migrantus – atsistokite.” Respublikonai vieningai su plojimais pakilo nuo kėdžių. Demokratų pusė liko sėdėti. TV kamera sustojo ties figūromis pirmose eilėse – sukryžiuotos rankos, akmeniniai veidai.
Trumpas luktelėjo. Paskui, pažvelgęs į jų pusę, tarė: „Jūs turėtumėte gėdytis savęs.“ Salė sprogo. Respublikonai plojo. Demokratai tyliai murmėjo, kai kurie kraipė galvas. Bet vis dėlto niekas iš jų neatsistojo. Ir būtent tas sėdėjimas tapo politiniu pareiškimu, kurio jie nebegalės atsikratyti – migrantai jiems svarbiau už savo piliečius.
Bulgakovo romane Volandas teatre darė tą patį – tiesiog sukūrė situaciją, kurioje žmonės patys pasirinko, kaip elgtis – ir paskui jau prieš visų akis turėjo gyventi su tuo pasirinkimu. Trumpas tą vakarą naudojo identišką metodą. Jis neklausė, ar demokratai yra prieš amerikiečių saugumą – jis tiesiog pasiūlė atsistoti. Ir gavo atsakymą.
Taip atsirado ypatinga vakaro atmosfera. Kiekvienas provokuojantis Trumpo sakinys buvo suformuluotas taip, kad nesutikimas su juo reikštų kažką daugiau nei politinę poziciją – vertybines nuostatas. Nesutikimas reiškė viešą atsisakymą ginti piliečius, viešą abejingumą aukoms, viešą susitaikymą su tuo, kas daugumai amerikiečių atrodo akivaizdžiai neteisinga. Demokratai buvo priversti rinktis: arba atsistoti ir pripažinti Trumpo tiesą, arba likti sėdėti ir viešai parodyti, kieno pusėje jie yra. Jie pasirinko sėdėti. Televizijų kameros tai užfiksavo.
Trumpo kalba judėjo toliau, ir temos buvo parinktos taip, kad priverstų reaguoti – taip arba ne.
Jis perėjo prie švietimo. „Mes uždrausime mokykloms slėpti nuo tėvų informaciją apie lyties keitimo procedūras jų vaikams.“ Respublikonų pusėje vėl stojimasis, plojimai. Demokratai lieka sėdėti, jų tarpe – šnabždesiai, keli demonstratyviai purto galvas. Trumpas, pažvelgęs į jų pusę, tarė: „Šitie žmonės pamišę.“ Salėje šurmulys. Respublikonų pusėje – juokas ir plojimai. Demokratų pusėje – įtampos kupini veidai.
Šis momentas svarbus ne dėl paties žodžio „pamišę” – amerikiečių politiniame diskurse girdėta ir stipresnių epitetų. Jis buvo svarbus dėl konteksto: prezidentas oficialios kalbos metu, iš tribūnos, prieš visą tautą, pavadina opoziciją pamišėliais, ir opozicija neturi, ką atsakyti. Juk pernelyg rizikinga būtų atsistoti ir pareikšti: „Taip, mes palaikome lyties keitimą vaikams be tėvų žinios.” Jie pasirinko tylėti. Nes juk lyties keitimas vaikams be tėvų pritarimo ir yra nuosekliai stumiamas progresyvių demokratų partijos aktyvistų.
Vienas stipriausių vakaro epizodų – momentas, kai Trumpas kreipėsi į salėje buvusius nusikaltimų aukų artimuosius. Motinos, praradusios vaikus dėl nelegalių migrantų smurto. Tėvai, kurių dukterys buvo nužudytos žmonių, kurie išvis neturėjo teisės būti šalyje. Jie pakilo iš vietų. Respublikonai atsistojo kartu su jais. Demokratų pusėje – sumaištis: keli kongreso nariai pakilo, dauguma liko sėdėti. Trumpas retoriškai paklausė: „Ar bent kartą galite atsistoti už šias šeimas?” Demokratai tylėjo.
Čia Volando veidrodis suveikė skaudžiausiai. Nes klausimas nebuvo apie politiką – jis buvo apie žmoniškumą. Atsakymas buvo tyla ir nukreipti žvilgsniai. Ir visa tai – tiesioginėje transliacijoje, prieš dešimtis milijonų akių.
Kiekvienas spektaklis turi savo triukšmadarius. Progresyvioji kongreso narė Ilhan Omar pakilo iš vietos ir ėmė kažką šaukti. Jos bendramintė Rashida Tlaib skeryčiojo rankomis. Kitas demokratas Al Green kažkodėl vaikščiojo po salę su plakatu „juodaodžiai žmonės nėra beždžionės“ ir kabinėjosi prie žmonių, kol apsauga jo neišvedė.
Trumpas tiesiog palaukė, kol triukšmas nurims, ir tęsė toliau. Šis incidentas nesugriovė Trumpo naratyvo – jis jį sustiprino. Nes besiblaškančios ir rėkiančios figūros priešais ramiai stovintį žmogų tribūnoje sukuria vaizdą, kuriame žiūrovas vienareikšmiškai nusprendžia, kas čia atrodo kaip lyderis, o kas – kaip nevykėlis. Volandas niekada nesiginčija su isterija. Jis leidžia jai išsikvėpti.
Buvo viena akimirka, verta atskiro paminėjimo. Kai Trumpas pakvietė atsistoti Olimpiados nugalėtojus – JAV ledo ritulininkus, respublikonai pakilo pirmi, o po kelių sekundžių – jau ir demokratai. Salėje – juokas. Demokratai nejaukiai pastovėjo kelias sekundes, paskui atsisėdo. Trumpas pažvelgė į juos su Volando šypsena ir tarė: „Pirmas kartas, kai jie atsistoja.”
Salė nusijuokė. Net keletas demokratų šyptelėjo. Tai buvo vienas tų retų momentų, kai juokas buvo ne ginklas, o tiltas – trumpas, bet tikras. Po akimirkos viskas grįžo į savo vagą: demokratai atsisėdo, respublikonai plojo, TV kameros viską fiksavo.
Trumpas nesiekė įtikinti. Jis siekė parodyti kontrastą. Vienoje pusėje – energija, šūksniai „USA! USA!“, plojimai. Kitoje – sustingę veidai, nenoras net simboliškai pritarti bent daliai bendražmogiškų vertybinių teiginių. Demokratai atrodė pikti ir įsprausti į kampą. Jie tapo Volando Trumpo rekvizitu. Kai viena pusė kuria siužetą, o kita tik purkštauja ir ignoruoja, laimi režisierius.
Ir galbūt tai labiausiai žeidžia oponentus – kad Volandas Trumpas iš jų padaro foną savo šou. Jis išprovokuoja, o jie sureaguoja. Jis ironizuoja, o jie įsižeidžia. Jis meta sarkastišką frazę, jie parašo šimtą pasipiktinimo pareiškimų apie „demokratijos krizę“.
Salė ištuštėjo. Kameros išjungtos. Tačiau kadrai – kas pakilo, kas liko sėdėti, kas plojo, kas tylėjo, kas buvo išvestas – keliauja per TV ekranus, telefonus, naujienų antraštes. Tie kadrai gyvens ilgiau nei bet kuri tą vakarą pasakyta frazė. Kaip Bulgakovo romane sakė Volandas, „rankraščiai nedega“.
Tekstas ir nuotr. iš Facebook anketos.
