Valdžios ir verslo žmonės mėgsta žodį „konkurencingumas“, vartodami jį lyg burtažodį, neva pateisinantį dabartinę šalies socialinę ekonominę politiką. Tačiau konkurencingumų yra daug, ir mūsuose įsivyravusi konkurencingumo ideologija stabdo Lietuvos ekonomikos vystymąsi. Metas šią ideologiją permąstyti.
Nėra vieno grožio ar vieno konkurencingumo; kiekviena konkurencinga šalis konkurencinga savaip.
Klausimas apie santykinį šalių konkurencingumą yra kaip klausimas apie santykinį grožį. Kas gražiau: saulėlydis prie jūros ar Mona Lizos šypsena? Sakytume — nepalyginami dalykai. Kaip ir šalių konkurencingumas. Nėra vieno grožio ar vieno konkurencingumo; kiekviena konkurencinga šalis konkurencinga savaip. Reikia rinktis kokiu pagrindu norime būti konkurencingi.
Lietuvos valdžios ir verslo elitas konkurencingumo pagrindu mums yra parinkęs pigų viešąjį sektorių ir mažus atlyginimus. Dauguma Europos šalių yra pasirinkę kitaip. Kitaip galime pasirinkti ir mes.
Lietuviška konkurencingumo ideologija
Dalios Grybauskaitės dešimtmečio konkurencingumo ideologija sąmoningai akcentavo mažus mokesčius kaip geriausią būdą „periferijoje esančiai šaliai pritraukti investicijų“ [1]. Turime vieną mažiausių mokesčių ir socialinių įmokų santykių su BVP Europos Sąjungoje, net dešimtimi BVP procentinių punktų atsiliekantį nuo ES vidurkio [2]. Pagal šią logiką turėtume būti viena konkurencingiausių valstybių ES.
Tačiau 2018 m. Pasaulio ekonomikos forumo konkurencingumo reitinguose [3] Lietuvą (40-ta vieta) lenkia visos dideliais mokesčiais bei dosniais viešaisiais sektoriais garsėjančios Skandinavijos gerovės valstybės: Švedija (9-ta), Danija (10-ta), Suomija (11-ta) bei Norvegija (16-ta). Prancūzija (17-ta), šalis su didžiausia mokestine našta ES, yra šešiomis pozicijomis aukščiau už Airiją (23-čia), šalį su (pagal Eurostato metodiką) mažiausia mokestine našta ES. Kaip tai gali būti?
Konkurencingumo pagrindas
Didelių mokesčių ir didelių atlyginimų Švedija gali būti konkurencingesnė už Lietuvą, nes jos konkurencingumo pagrindas yra kitoks nei Lietuvos.
Pakalbėkime apie konkurencingumą visiems suprantama kalba. Skirtingus konkurencingumo pagrindus puikiai iliustruoja dvi nuo nepriklausomybės priešaušrio veikiančios Vilniaus viešojo maitinimo įstaigos: Sultiniai (Jogailos g.) ir Stikliai (Gaono g.). Abi jos neabejotinai konkurencingos, atlaikę daugiau kaip tris dešimtmečius Lietuvos ekonomikos svyravimų ir galybę konkurentų. Tačiau labai skirtingos.
Sultiniai konkuruoja žemomis kainomis ir greitu aptarnavimu. Jie yra įsikūrę patogioje, bet ne prestižiškiausioje vietoje. Interjeras kuklus. Maistą prie stalo nusinešite patys, ir tikriausiai teks pietauti atsistojus. Bet papietausite už keturis eurus.
Tuo tarpu Stikliai konkuruoja ne žemomis kainomis, o kokybe plačiąja to žodžio prasme — tiek maisto, tiek aptarnavimo, tiek bendro įspūdžio. Jie yra įsikūrę senamiesčio širdyje. Virtuvės šefas turi trejų metų darbo patirtį Michelin žvaigždutėmis apdovanotame Paryžiaus restorane. Už pietus čia paklosite dešimt kartų daugiau.
Mums reikėtų ne pigaus, o kokybiško viešojo sektoriaus ir ne pigių, o kokybiškai išsilavinusių, kūrybingų darbuotojų.
Lietuvos elitas mums yra parinkęs Sultinių konkurencingumo pagrindą: žemas kainas (mažus mokesčius ir pigią darbo jėgą) bei greitą verslo aptarnavimą. Tačiau vietoj Sultinių mūsų šalis yra laisva rinktis Stiklius, kaip tai yra padarę skandinavai, prancūzai ir kitos turtingos tautos. Tik tada mums reikėtų ne pigaus, o kokybiško viešojo sektoriaus ir ne pigių, o kokybiškai išsilavinusių, kūrybingų darbuotojų. Tokių, žinoma, turime ir dabar, bet jų patirtis mūsų darbo rinkoje dažnai yra kaip Michelin žvaigždutėmis apdovanoto restorano virtuvės šefo darbas valgykloje.
Investicijos
Mūsų ekonomikos konkurencingumo pagrindas apsprendžia ir tai, kokias investicijas mes gebame pritraukti į Lietuvą. Įsivaizduokite, jog esate MG Baltic atstovas ir norite pakviesti Gabrielių Landsbergį į restoraną aptarti konservatorių programą [4]. Ar jūs jį kviestumėte į pigų, ar į kokybišką restoraną?
Reikia investuoti į naują Lietuvos konkurencingumo pagrindą.
Panašiai ir mūsų investicijų pritraukėjai bando aukštą pridėtinę vertę kuriančius verslus, norinčius eiti į Stiklius, prisivilioti į Sultinius. Sudėtinga, nes pagrindinis mūsų svertas — pigumas — nelabai veikia. Ar MG Baltic kviestųsi Gabrielių į Sultinius, jei šie pasiūlytų pietus už tris vietoj keturių eurų? Akivaizdu, jog ne.
Laisvosiomis ekonominėmis zonomis (LEZais) ir mokestinėmis lengvatomis į Sultinių Lietuvą mes gebame prisivilioti automobilių detalių gamyklas ir skambučių centrus, bet aukščiausios pridėtinės vertės verslams reikia geriausius pasaulio universitetus baigusių ir pažangiausiose pasaulio įmonėse darbo patirtį turinčių darbuotojų. Joks LEZas ir jokia mokesčių lengvata tokių mums nepagamins. Reikia investuoti į naują Lietuvos konkurencingumo pagrindą.
Antroje rašinio dalyje — apie dabartinio socialinio ekonominio modelio tvarumą. Jis tvarus, bet valstybė — ne.
Vaidas Navickas yra ekonomistas, finansininkas, Jeilo universiteto absolventas, 27-erius metus mokęsis ir dirbęs JAV. Paskutinius penkerius metus Vaidas ėjo verslo strategijos direktoriaus pareigas 3,7 trilijonus dolerių klientų investicijų valdančioje įmonėje Kalifornijoje.
