Vyriausybės priimtas nutarimas, leidžiantis veiklą atnaujinti parduotuvėms, kurių prekybos plotas neviršija 300 kv. m., sukūrė precedento neturinčią situaciją. Prekybos centrai, kurių plotas didesnis, jį sumažino iki nurodyto dydžio, į ką valdžios atstovai sureagavo pasisakymais, kad toks elgesys neteisėtas. Teisininkai savo ruožtu žeria kritiką nutarimo rengėjams, vadindami dokumentą kontraversišku ir atveriančiu duris interpretacijoms.
Pasak advokatų kontoros „Magnusson“ asocijuoto teisininko Edmundo Daunio, Vyriausybės priimtas nutarimas yra neaiškus, ką rodo ir viešos reakcijos bei diskusijos, tačiau didesnį susirūpinimą kelia juo sukuriamos nelygiavertės konkurencijos sąlygos.
„Nutarimo formuluotėje nekalbama apie tai, kad negalima turimo prekybinio ploto laikinai sumažinti iki nustatytų 300 kv. m, kaip tą padarė kai kurie prekybininkai, adaptuodamiesi prie karantino sąlygų. Teoriškai verslas turėtų teisę taip elgtis, tačiau tai yra uždraudžiama. Turime nutarimą, kurio logika nėra aiški, turime pavienių valdžios atstovų nuomonę ir turime prekybininkų reakciją. Viską išspręsti taip, kad patenkinti liktų visi, neįmanoma, bet šiuo konkrečiu atveju nutarimo nelygiavertiškumas bado akis“, – sako teisininkas.
Problema – nepaaiškinta draudimo logika
Daunio teigimu, prekybos ploto ribojimas savo esme yra draudimas, o kiekvienas draudimas turi būti argumentuojamas, kodėl tai draudžiama. Šiuo atveju problema ir kilo dėl to, kad draudimo logika nėra aiški.
„Draudimas, už kurį numatytos sankcijos, turi būti labai tikslus, kiekvienas turi suprasti, kaip elgtis negalima, ko yra reikalaujama. Galbūt Vyriausybė draudimą ir supranta, tačiau nutarimas adresuotas ne jiems, o šiuo atveju parduotuvėms, kurioms jo logika, akivaizdu, nėra aiški. Tada verslas nesupranta, kodėl priimtas vienas ar kitas sprendimas, ir atsiranda įvairių kelių interpretacijoms: ar tai yra didžiųjų prekybos centrų tam tikras nustūmimas į šalį, ar leidimas mažiesiems „atsigauti“ mažesnės konkurencijos sąlygomis ir panašiai“, – aiškina E. Daunys.
Teisininkas sako, kad norint užkirsti kelią neteisingiems interpretavimams, Vyriausybei derėtų patikslinti nutarimą apibrėžiant, kad turimas galvoje plotas, kuris nurodytas nuosavybės valdymo dokumentuose, ir kad jo dirbtinai mažinti negalima. Vis dėlto tokie patikslinimai neatsakys į klausimą „kodėl“.
„Jei parduotuvė, laikinai susimažinusi prekybos plotą, užtikrina atskirą patekimą į jį iš lauko bei pagal nustatytą tvarką reguliuoja srautus, tai kuo ji skiriasi nuo 290 kv. m. ploto parduotuvės? Realiai niekuo, tik pirmoji dirbti negali, o antrajai tai leidžiama.“, – svarsto jis.
Sukuriamos nelygiavertės sąlygos
Prekybininkai, kurie negali atnaujinti veiklos dėl turimo didesnio prekybos ploto ar uždraudimo jį susimažinti, viešojoje erdvėje prabilo apie galimas neigiamas tokio nutarimo pasekmes konkurencijai. Teisininkas pritaria, kad pagrindo tokiems nuogąstavimams yra.
„Verslai iš tiesų turi išgyventi sunkmetį nelygiavertėmis sąlygomis. Juo labiau, kad tas ploto mažinimas greičiausiai daromas siekiant ne užsidirbti milijonus, o išsilaikyti ir nebankrutuoti. Konkurencijos taryba taip pat atkreipė dėmesį, jog nustatomi ūkinės veiklos apribojimai neturėtų suteikti privilegijų vieniems ūkio subjektams, diskriminuojant kitus, nes ilguoju laikotarpiu tai galėtų sukelti rinkos galios pokyčius, kuriuos pajaustų vartotojai. Karantinas nenutiko vakar, jau beveik metus gyvename jo sąlygomis, tad natūralu, jog iš valdžios tikimasi racionalesnių sprendimų“, – sako E. Daunys.
Jis atkreipia dėmesį ir į tai, kad prekybinio ploto ribojimuose galima įžvelgti ir vieno iš viešojo administravimo principų – proporcingumo, pažeidimą. E. Daunys aiškina, kad atsiradus problemai, jai spręsti pritaikoma priemonė, kuri yra būtina, tačiau ji turi būti proporcinga siekiamai išspręsti problemai. Tačiau kol Vyriausybės draudimo logika nėra paaiškinta, apie proporcingumą kalbėti kol kas sudėtinga.