Kodėl „pendelį“ gavę politikai nenusėda vietoje? Lietuvoje politikai, netekę posto, dažnai elgiasi tarsi būtų netekę kūno dalies. Jie nepasitraukia, o šliaužia po sceną, keldami triukšmą, dulkes ir dirbtiną dramą. Gavę „pendelį“ į sėdynę, jie neišeina, o atsisuka atgal ir dar spardo stalus. Tai sena liga, įsisenėjusi nuo tų laikų, kai valdžia buvo suvokiama ne kaip tarnystė, o kaip privilegijų šaltinis.
Lietuviškas politikas dažnai negali gyventi be mikrofono, kameros ir bent trijų padėjėjų, kurie giria jo genialumą. Kai viso to netenka, prasideda abstinencijos sindromas: kaltinimai, „demaskavimai“, konspiracijos teorijos ir įnirtingas bandymas sugrįžti bet kokia kaina. Tokie „pendeliniai“ politikai tampa sisteminės sumaišties generatoriais. Jie išsižada vakar deklaruotų principų – tik tam, kad galėtų pakenkti tiems, kurie užėmė jų vietą. Vakar jie kovojo už vertybes, šiandien – prieš jas, jei tik tai leidžia išlikti eteryje. Jų logika paprasta: jei aš praradau valdžią, vadinasi, valdžia sugriuvo. Jei manęs ten nėra – viskas blogai.
Tokie žmonės ima deginti tiltus, skaldyti partijas, kompromituoti institucijas. Jie gyvena iš chaoso, nes tik chaose dar turi balsą. Ironiška, bet kuo labiau visuomenė juos pamiršta, tuo garsiau jie rėkia. Jie nebekalba su rinkėjais – jie kalba apie save: kaip juos nuskriaudė, kaip jiems „neleido dirbti“, kaip sistema „supuvusi“. Tačiau toje sistemoje jie patys klestėjo metų metus – kol nebuvo išmesti lauk. Polinės kultūros trūkumas Lietuvoje matuojamas būtent tuo momentu, kai pralaimėjęs politikas ne išeina oriai, o įsikabina į durų staktą nagu.
Demokratijoje pralaimėjimas yra darbas, refleksija, atsakomybės prisiėmimas, tylus išėjimas. Bet čia viskas atvirkščiai – pralaimėjimas laikomas neteisybe, todėl kerštas tampa politika. Galiausiai visuomenė gauna cirką vietoj valstybės. Eteryje riejasi buvę ministrai, feisbuke putojasi eksdeputatai, o viešoji erdvė virsta psichoterapijos seansu tų, kurie vis dar negali susitaikyti, kad jų laikas praėjo.
Ir taip sukasi ratas: vietoj naujos kartos lyderių mes turime veteranus su amžinu sindromu – „kaip jie išdrįso mane atleisti“. Gal todėl Lietuvoje valdžia keičiasi dažnai, bet politika – niekada.
