Evangelijoje pasakojama apie Jono Krikštytojo susitikimą su Jėzumi prie Jordano upės. Jonas Krikštytojas kvietė žmones apgailėti savo nuodėmes ir atgailaujančius krikštijo. Jono Krikštytojo misija buvo ne tik kviesti žmones daryti atgailą, bet ir parodyti bei paliudyti, kad Jėzus yra ilgai lauktasis Mesijas – Dievo Sūnus. Vieną dieną prie Jordano pasirodė Jėzus, ir Jonas pamatė ant jo nusileidžiančią Šventąją Dvasią. „Jonas, matydamas ateinantį Jėzų, prabilo: „Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę! <…> Aš tai mačiau ir liudiju, kad šitas yra Dievo Sūnus (Jn 1, 29.34).
Šitas Jono Krikštytojo liudijimas anuomet buvo labai svarbus, nes iki tol žmonės Jėzų pažino tik kaip Nazareto darbininką, Marijos ir Juozapo sūnų. Jonas padėjo Jėzui sėkmingai pradėti Gerosios Naujienos skelbimą. Kad Dievo darbas neštų gausių vaisių, reikalinga ir žmogaus pagalba. Taip buvo Jėzaus tarnystės pradžioje, taip buvo ir bus visais amžiais. Dievo liudytojais privalome būti visi be išimties.
Ką reiškia būti Dievo liudytoju? Ogi gyventi taip, kad pats mūsų gyvenimas rodytų, jog gyvename Dievo šviesoje ir kad Dievas yra mūsų gyvenimo alfa ir omega – pradžia ir pabaiga.
Patys pirmieji Jėzaus liudytojai buvo jo pasirinkti vyrai – apaštalai, kurie trejus metus sekė paskui Jėzų, klausėsi jo skelbiamos Evangelijos ir matė jo daromus stebuklus. Po Jėzaus mirties ir prisikėlimo jie tęsė jo misiją, skelbdami Evangeliją apie Dievo karalystę. Apaštalų darbų knygoje pasakojama, kaip apaštalas Petras sinagogoje skelbė apie Nukryžiuotąjį Jėzų, kurį Dievas prikėlė iš numirusiųjų (Apd 2).
Vienas iš pačių svarbiausių Jėzaus liudytojų buvo apaštalas Paulius, anksčiau buvęs aršus krikščionių persekiotojas. Jo parašyti laiškai pirmosioms krikščionių bendruomenėms buvo svarbūs ne tik anuomet, krikščionybės pradžioje, bet ir visais amžiais.
Apaštalų įpėdiniai vyskupai ir jų pagalbininkai kunigai Bažnyčioje yra vieni iš svarbiausių Jėzaus liudytojų. Labai svarbus yra tikinčiųjų bendruomenės vadovo – kunigo Evangelijos skelbimas, bet dar svarbesnis jo gyvenimo liudijimas. Žmonės, matydami, kaip kunigas aukoja Mišias, kaip patarnauja ligoniams arba nuoširdžiai atlieka kitas savo pareigas, jame nesunkiai atpažįsta Dievo vyrą, kuriam Jėzus Kristus reiškia labai daug. Tačiau kunigas būna geras Dievo liudytojas tik tuomet, kai su Jėzumi Kristumi palaiko gyvą maldos santykį. Jei šis santykis sumenksta, kunigo tarnystė tampa nevaisinga, o kai kada Bažnyčiai net suteikianti daug skausmo.
Pats brangiausias ir reikalingiausias kiekvienam žmogui yra tėvų tikėjimo liudijimas. Dauguma iš mūsų savo tikėjimo pradmenis gavome tėvų namuose ir tėvams esame dėkingi ne tik už fizinę, bet ir dvasinę gyvybę. Svarbiausia buvo ne tiek tėvų žodžiai, kiek jų elgesys, kai jie melsdavosi, sekmadieniais eidavo į bažnyčią arba savo tikėjimo skatinami darydavo gera. Jeigu tėvai vaikui nepaliudija savo tikėjimo, jam padaroma sunkiai pataisoma skriauda. Kartais tą tikėjimo spragą pavyksta užpildyti močiutėms, seneliams ar kitiems geriems žmonėms, bet dažnai žmogus lieka nuskriaustas visam laikui.
Būti Dievo liudytojais yra pašaukti visi pakrikštytieji. Šį sekmadienį kiekvienas pasitikrinkime, kokie mes esame Jėzaus liudytojai. Ar su mumis bendraujantys žmonės jaučia, kad Jėzus mums yra be galo brangus?
Kardinolas Sigitas Tamkevičius
