Redakcijos preambulė
Šio straipsnio autorius – A. Ortachanovas, Čečėnijos Respublikos Ičkerijos valstybės ministras. Tekste analizuojamas galimų „taikos susitarimų“ su Rusijos Federacija, sudaromų Ukrainos teritorinio vientisumo sąskaita, teisinis neleistinumas, remiantis Jungtinių Amerikos Valstijų įstatymais, Europos Sąjungos normatyvine sistema ir tarptautinės teisės principais.
Straipsnis parašytas reaguojant į pastaruoju metu Vakarų politiniame diskurse pasigirstančią retoriką apie „taiką bet kokia kaina“ ir teigia, kad tokie sprendimai būtų ne diplomatija, o esamų teisinių įsipareigojimų pažeidimas, griaunantis po Antrojo pasaulinio karo susiformavusią tarptautinio saugumo architektūrą.
Sandorio su Rusija prieš Ukrainą neleistinumas Europos Sąjungos, tarptautinės teisės ir JAV teisės požiūriu
Po Rusijos ginkluotos agresijos prieš Ukrainą pradžios 2014 metais Jungtinių Amerikos Valstijų užsienio politika pasikeitė ir įgavo teisiškai įtvirtintą pobūdį. JAV Kongresas priėmė keletą esminių įstatymų, kurie eliminuoja bet kokią galimybę oficialioms nuolaidoms Rusijai Ukrainos teritorinio vientisumo sąskaita, iš esmės suformuodami tvirtą teisinę bazę. Šios normos turi galioti nepriklausomai nuo asmeninių susitarimų, politinių simpatijų ar konkrečios administracijos sudėties.
Tačiau Donaldo Trumpo pergalė ir iškilimas į valdžią, naujo Ministrų kabineto formavimas į Vašingtono politinį ritmą atnešė iki tol Jungtinėms Valstijoms nebūdingą imperatyvą – vadinamąjį „trampizmą“.
Pirmiausia pabandykime apibrėžti, kuo buvo grindžiama ši nauja teisinė iniciatyva.
Tai – aneksijos nepripažinimas ir sankcijos kaip fundamentalūs Rusijos agresijos atgrasymo pagrindai.
Šiame kontekste buvo priimtas pagrindinis teisės aktas – „Įstatymas dėl kovos su Amerikos priešais sankcijų priemonėmis“ (Countering America’s Adversaries Through Sanctions Act, CAATSA), pasirašytas 2017 m. rugpjūčio 2 d.
Įstatymo 257 skirsnis įstatymiškai įtvirtina JAV poziciją Krymo klausimu:
a) Jungtinės Valstijos negali pripažinti Rusijos įvykdytos Krymo aneksijos;
b) JAV administracija neturi teisės panaikinti sankcijų, kol Rusija nenutraukė agresijos ir neatkūrė Ukrainos teritorinio vientisumo.
Tai nėra politinė deklaracija – tai federalinio įstatymo norma, privaloma vykdyti.
Nei Prezidentas, nei Vyriausybė neturi teisės ignoruoti šio įstatymo ar veikti jam prieštaraujant.
Todėl bet koks Ukrainos vertimas daryti teritorines nuolaidas, ką šiandien daro prezidentas Trumpas su savo komanda, tiesiogiai pažeidžia šį įstatymą.
Įstatymo 228 skirsnis tiesiogiai draudžia sankcijų panaikinimą ar jų sušvelninimą be faktinio Rusijos agresijos nutraukimo ir Ukrainos suverenumo pripažinimo tarptautiniu mastu pripažintose sienose.
Šios sankcijos nėra derybų ar mainų instrumentas – tai įpareigojanti norma, nustatanti valdžios institucijų veikimo ribas. Įstatymas sankcijų panaikinimą sieja išimtinai su agresoriaus elgesio pasikeitimu, o ne su geopolitiniais „sandoriais Ukrainos sąskaita“.
Nuo naujosios Trumpo prezidentavimo kadencijos pradžios tiek jis pats, tiek visa jo komanda skleidžia visiškai naują, JAV įstatymams prieštaraujančią retoriką, kuria siekiama priversti Ukrainą „taikai“ net teritorinių nuostolių kaina.
Vyksta nauja Kremliaus kruvino diktatoriaus „reabilitacija“ ir jo tarptautinės izoliacijos naikinimas.
Trumpo administracija taip pat ignoruoja anksčiau priimtus įstatymus, įskaitant Magnickio įstatymą („Žmogaus teisių atskaitomybės įstatymas“, Magnitsky Human Rights Accountability Act).
Šis įstatymas, priimtas 2012 m. gruodį, panaikino Džeksono–Veniko pataisą ir suteikė galimybę taikyti personalines sankcijas asmenims, atsakingiems už žmogaus teisių pažeidimus, korupciją ir teisės viršenybės principo laužymą.
Rusijos karo modelis Ukrainoje – kaip ir visur bei visada – apima deportacijas, kankinimus, žmonių grobimus ir etninius valymus, o tai sudaro nuolatinę įrodymų bazę ne tik sankcijų išsaugojimui, bet ir jų griežtinimui.
Bet koks sandoris ar net diskusija, kuri užmerkia akis prieš šiuos nusikaltimus, patenka į tiesioginį konfliktą su įstatymu.
Dar vienas svarbus teisės aktas – Nacionalinės gynybos įstatymas (National Defense Authorization Act, NDAA), kuriuo įtvirtinta pagalba Ukrainai.
Kasmetiniuose JAV gynybos biudžetuose (ypač 2020–2024 m. laikotarpiu) nuolat nustatoma:
a) parama Ukrainos gynybai;
b) draudimas pripažinti neteisėtus teritorinius užgrobimus;
c) finansavimas pasipriešinimui Rusijos agresijai.
Šios iniciatyvos leidžia Jungtinėms Valstijoms visiškai teisėtai teikti ilgalaikę paramą Ukrainai ir formuoti JAV poziciją kaip valstybinį įsipareigojimą, o ne vienos administracijos politinę liniją.
Šių įstatymų prasmė aiški: pasaulio saugumo negalima kurti apdovanojant agresiją ar flirtuojant su agresoriumi dėl trumpalaikių, marginalių tikslų.
Administracijos pastangos kuo greičiau sudaryti „sandorį“ numato atsisakymą dalies teritorijų „taikos“ vardan, o tai griauna tarptautinės teisės sistemą, sukurtą po Antrojo pasaulinio karo.
Agresoriaus apdovanojimo precedentas atveria kelią jėga peržiūrėti sienas visame pasaulyje.
Jungtinės Valstijos, kaip tarptautinės tvarkos garantas, privalo ginti principus, o ne mainyti juos į laikiną stabilumą.
Amerika gina Ukrainą ne dėl idealizmo.
Ji gina taisykles, kurias pati sukūrė ir pagal kurias pati gyvena.
Europos Sąjungos pozicija
Dabar šiuos klausimus verta įvertinti Europos Sąjungos požiūriu.
Europos Sąjungos pozicija visų pirma grindžiama teisinės tvarkos principu, o ne geopolitiniu mainų logika.
Net jei dalis Europos valstybių vadovaujasi baime prieš Rusijos karinę mašiną, net jei prisimenami Antrojo pasaulinio karo siaubai, ES savo poziciją yra įtvirtinusi normatyviniuose dokumentuose ir teisiniuose sprendimuose.
Pagrindinis principas – nepripažinti neteisėtos aneksijos ir smerkti agresorių.
Nuo 2014 metų Europos Sąjunga nuosekliai:
- taiko sektorines ir personalines sankcijas Rusijai;
- įšaldo turtą ir riboja technologijų eksportą;
- vykdo ilgalaikę politinę ir finansinę paramą Ukrainai.
Po 2022 metų ES ne tik pratęsė sankcijas, bet ir pirmą kartą istorijoje patvirtino tiesioginę karinę paramą trečiajai šaliai per Europos taikos priemonę (European Peace Facility) – mechanizmą, iš pradžių skirtą stabilumui kituose regionuose palaikyti.
Tai reiškia fundamentalią Europos Sąjungos transformaciją į aktyvų saugumo subjektą.
Ši pozicija nėra emocinė ar „antirusiška“. Ji grindžiama normatyvine ES filosofija: tarptautinė tvarka turi būti kuriama teise, o ne jėga.
Jei agresyviems Rusijos veiksmams būtų leista jėga atimti teritorijas, grėsmė kiltų Baltijos šalims, Balkanams, Pietų Kaukazui ir Artimiesiems Rytams.
Toks precedentas galėtų sugriauti teisinius mechanizmus, sukurtus po „geležinės uždangos“ žlugimo.
„Ramšteino“ formatas
Dar vienas itin svarbus Rusijos agresijos prieš Ukrainą atgrasymo mechanizmas – „Ramšteino“ formatas.
2022 m. balandį buvo suformuota Ukrainos gynybos kontaktinė grupė (Ukraine Defense Contact Group – UDCG), dar vadinama „Ramšteino koalicija“.
Tai buvo daugiau nei 50 Europos, Šiaurės Amerikos ir Azijos valstybių kolektyvinis atsakas į Rusijos agresiją.
„Ramšteino“ tikslas – užtikrinti Ukrainos gebėjimą gintis strategiškai, o ne ad hoc „lopyti spragas“ ginkluote.
D. Vance’o dalyvavimas „Ramšteino“ viršūnių susitikime po Trumpo pergalės iš pradžių buvo suvoktas kaip JAV įsipareigojimų patvirtinimas. Tačiau jo kritinė kalba šiame formate galutinai pakirto pasitikėjimą tarp Europos šalių ir Trumpo administracijos.
Flirtas su karo nusikaltėliu Vladimiru Putinu suardė nusistovėjusią pusiausvyrą ir sunaikino pasitikėjimą.
„Ramšteinas“ – tai naujas Vakarų, o iš esmės ir Europos, saugumo architektūros lygmuo.
Jis formuoja de facto kolektyvinę gynybos liniją, neapsiribojančią NATO teritorija.
Kadangi Ukraina šiandien yra buferis tarp Rusijos ir euroatlantinės erdvės, parama Kyjivui turi būti laikoma ne labdara, o viso Vakarų bloko savisauga.
Jei būtų leista Trumpo siūlomai „sutarčiai“ su Rusija Ukrainos sąskaita įsigalioti, tai nuvertintų patį „Ramšteino“ egzistavimo pagrindą ir atvertų kelią naujam pasaulio „perdalyjimui“.
Kodėl sandoris su Rusija griauna saugumą
JAV požiūriu bet koks bandymas iškeisti sankcijas į Ukrainos nuolaidas yra už įstatymo ribų.
CAATSA neleidžia „sandorio vardan taikos“ ne todėl, kad JAV „nenori“, o todėl, kad tai normatyviai draudžiama.
Europos Sąjungos požiūriu nepripažinimo principas yra esminis. Jo atsisakymas sugriautų pačią Europos integracijos ir saugumo idėją.
„Ramšteino“ požiūriu parama Ukrainai yra strateginio balanso elementas. Atsitraukimas reikštų ne lokalų pralaimėjimą, o visos kolektyvinio atgrasymo sistemos žlugimą.
Geopolitiškai tai reikštų pasaulinės sistemos, susiformavusios 1945–1991 m., pabaigą.
Jei galinga valstybė gali jėga užgrobti teritorijas, tarptautinė teisė nustoja būti instrumentu.
JAV ir ES kalba skirtingomis formuluotėmis, tačiau sako tą patį:
- negalima pataikauti agresoriui;
- negalima apdovanoti agresijos;
- negalima keisti sienų jėga;
- negalima taikyti principo „nugalėtojų neteisia“.
Ukrainos nepriklausomybė negali tapti derybų objektu – Ukraina jau daugiau nei trejus metus krauju gina savo laisvę ir teritorinį vientisumą.
Šia prasme sandoris su Rusija – tai ne diplomatija, o atsisakymas principų, ant kurių laikosi pasaulio tvarka.
Išvada
JAV teisės aktai – CAATSA, Magnickio įstatymas ir NDAA – neleidžia legitimizuoti Rusijos teritorinių užgrobimų.
Europos Sąjunga yra įtvirtinusi identišką poziciją sankcijose, teisinėse doktrinose ir instituciniuose mechanizmuose.
„Ramšteino“ formatas yra koalicinė strategija, kurioje parama Ukrainai yra būtina tarptautinio balanso sąlyga.
Sandoris prieš Ukrainą – tai ne tik teisės pažeidimas.
Tai kolektyvinio saugumo sistemos griovimas.
Ir kuo greičiau Trumpo administracija, kaip amerikietiškos demokratijos garantas, grįš prie įstatymo raidės ir dvasios laikymosi, tuo greičiau baigsis Putino režimas ir jo diktatoriški siekiai visame pasaulyje.
Abdula Ortachanovas, Čečėnijos Respublikos Ičkerijos valstybės ministras
