Rusijos strategija, skirta iššūkiams Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijai (NATO), išsivystė į sudėtingą hibridinio karo doktriną, kuri apima tradicinius karinius manevrus Ukrainoje ir slaptas, destabilizuojančias operacijas visoje Europoje. Maskva siekia išbandyti gynybą, pasinaudoti neaiškumais ir sėti nesantaiką tarp sąjungininkų.
Šios kampanijos apima šnipinėjimą, sabotažą, kibernetinį karą ir informacines operacijas, įskaitant suderintus veiksmus siekiant dominuoti skaitmeninėje erdvėje ir kurstyti euroskeptišką, destruktyvią politiką.
Labiausiai stebina tai, kad Rusija vykdo slaptą karą prieš Europos ryšių infrastruktūrą, nuo kiberterorizmo iki fizinio sabotažo prieš povandeninius šviesolaidinius kabelius Baltijos ir Arkties jūrose.
Arktyje Rusijos XXI amžiaus geopolitiniai manevrai kelia didžiulį iššūkį NATO sulaikymo politikai. Jos projektas 22220, apimantis branduolinius ledlaužius ir platų logistikos tinklą, sustiprintas gilėjančiu bendradarbiavimu su Kinijos Liaudies Respublika (KLR) – save vadinančia „beveik Arkties jėga“ – siekia užsitikrinti kontrolę virš atsirandančio Šiaurės jūros kelio, kuris yra kritiškai svarbi pasaulinės prekybos ir strateginio mobilumo arterija.
Europos žemyne Maskvos įtaka ir politinis sabotažas pasiekė nerimą keliančių, nors ir nevienodų, rezultatų atitraukiant NATO nares ar kandidates į nares nuo Vakarų. Gruzijos valdančioji partija „Gruzijos svajonė“ toliau nukreipia šalį nuo Vakarų į Rusijos orbitą, ypač po labai prieštaringų 2024 m. spalio mėn. parlamento rinkimų ir diskusijų dėl stojimo į ES sustabdymo.
Rumunija ir Moldavija vos atsilaikė prieš panašų spaudimą per paskutinius rinkimus. Tuo tarpu Rusijos įtaka Vengrijoje, Slovakijoje ir Serbijoje išlieka tvirtai įsitvirtinusi.
Galiausiai, nepaisant nesėkmių ir pažeminimų Ukrainos mūšio lauke, Rusija toliau diegia technologines naujoves, ypač dronų karo, kibernetinio saugumo ir branduolinės energetikos srityse, tuo pačiu užmezganti svarbius ekonominius ryšius su pietų pusrutulio šalimis ir strateginiais partneriais, tokiais kaip Iranas ir Kinija.
Rusijos hibridinis karas
Rusija eskalavo ir modernizavo hibridinio karo prieš NATO šalis naudojimą. Tai apima šnipinėjimą, sabotažą, kibernetinį karą ir informacinio karo veiklą, skirtą politinių naratyvų manipuliavimui.
Ypač didelis pavojs kyla NATO priešakinėms linijos šalis. Lenkija, Rumunija, Baltijos ir Šiaurės šalys yra pagrindiniai Rusijos apgaulės taikini. Šių veiksmų tikslas – pakenkti socialinei sanglaudai ir padidinti įtampą, užkirsti kelią pagalbos srautui į Ukrainą ir pasirengti strateginėms operacijoms prieš NATO ateityje.
Nuo 2021 m. Rusija vykdo kibernetinį karą prieš Europos ryšių tinklus, taip pat sabotažo atakas prieš povandeninius šviesolaidinius kabelius Baltijos ir Arkties jūrose. Tikėtinas neigimas ir galimas Rusijos bei Kinijos bendradarbiavimas apsunkina atsakomybės priskyrimą ir atgrasymą.
Vakarų nesutarimai ir karas Ukrainoje
Kremlius ir toliau laikosi konfrontacijos su Vakarais politikos, silpnindamas aljansus ir finansinę įtaką, nepaisant to, kad Rusija rengiasi galimai invazijos į Ukrainą pabaigai.
Vašingtono vienašališkas pasiūlymas ir Prancūzijos, Vokietijos, Jungtinės Karalystės ir Ukrainos keturšalis taikos planas Rusijos kare su Ukraina siekia užbaigti karo veiksmus, tačiau jų skirtingi požiūriai, ypač dėl Krymo, pabrėžia vieningos
Abu planai numato ugnies nutraukimą ir pasitraukimą, tačiau skiriasi požiūriu į Krymą kaip į neliečiamą teritoriją ir atidėliotiną klausimą, o Maskva bet kokią atiduotą teritoriją laiko svertu gilesniam politiniam pavergimui.
Laikinas ugnies nutraukimas, kurio nei Kijevas, nei Maskva nepalaiko, bet kurį remia Jungtinės Valstijos, gali tapti tik trumpu smurto pertraukimu, o abi pusės bus pasirengusios atnaujinti kovą dar žiauresnėmis sąlygomis. Dar svarbiau, skubotas taikos susitarimas su Ukraina nepriimtinomis sąlygomis tik sustabdys konfliktą ir sudarys sąlygas naujam konfliktui.
Rusijos užsienio politikos kišimasis
XXI amžiuje Rusija siekė išnaudoti ir kurstyti destruktyvią kraštutinės dešinės, ultranacionalistų politiką visoje Europoje ir Šiaurės Amerikoje, kad susilpnintų Vakarų neoliberalų konsensusą.
Naudodama skaitmenines erdves melagingai informacijai ir kurstytiems naratyvams skleisti, Rusija siekia pakenkti vienybei ir skatinti skepticizmą Europos Sąjungos ir NATO atžvilgiu, pasiekdama įvairių laipsnių sėkmę.
2024 m. Gruzija nukrypo nuo Europos integracijos kelio, kai prie valdžios atėjo kontroversiška, euroskeptiška ir Rusijai palanki partija „Gruzijos svajonė“. Rumunija ir Moldavija vos išvengė panašių scenarijų per paskutinius rinkimus.
Rusijos remiami kraštutiniai dešinieji ir ultranacionalistai pasinaudojo teisiniais manevrais, rinkimų pažeidimais ir visuomenės susiskaldymu, kad nuverstų NATO ir ES palankią vadovybę, atitrauktų šias valstybes nuo Vakarų.
Visa tai prisideda prie platesnio Maskvos tikslo skatinti naują „daugiakryptę“ pasaulio tvarką, susivienijusią prieš Vakarų hegemoniją.
Rusijos planai dominuoti Arktyje
Rusijos infrastruktūra ir kariniai pajėgumai Arktyje šiuo metu prilygsta visos NATO pajėgumams. Dėl kylančios temperatūros Arkties regionas taps viena iš pagrindinių XXI a. geopolitinių kovų arenų. Nuo sovietinių laikų Rusija neproporcingai daug investavo į Arkties technologijas, siekdama įtvirtinti savo dominavimą Arkties vandenyne.
Naudodamasi savo „Project 22220“ branduoliniais ledlaužiais ir siekdama kontroliuoti Šiaurės jūros kelią, Rusija siekia įtvirtinti visus metus trunkantį laivybos kontrolę ir reguliuoti pasaulinę prekybą.
Rusija viešai remia ekonominį ir mokslinį bendradarbiavimą Arktyje, tuo pačiu metu vykdydama hibridinius išpuolius, skelbdama provokuojančią retoriką ir plečiant militarizaciją, siekdama išnaudoti Vakarų sąjungininkų koordinavimą.
Bendros karinės jūrų pratybos ir gilinantis Arkties bei Tolimųjų Rytų bendradarbiavimas su Kinijos Liaudies Respublika stiprina Maskvos poziciją prieš NATO ir kelia grėsmę, kad Arktyje bus sukurta labai galinga karinė struktūra.
Technologinės inovacijos
Pasinaudodamos Vakarų sankcijomis ir bendradarbiavimu su Iranu, Rusijos kibernetinio saugumo įmonės parduoda gatavas cenzūros ir stebėjimo sistemas biudžeto apribojimus turinčioms autoritarinėms kaimyninėms šalims, taip išplečiant Kremliaus kontrolę tarpžemyninėse skaitmeninėse erdvėse.
Remdamasi sovietmečio tyrimais ir Ukrainoje įgyta karo patirtimi, Rusija taip pat skyrė didelius valstybės lėšų į AI valdomas vadovavimo sistemas, autonominius dronus ir tinklinius oro gynybos modelius, siekdama atsverti Vakarų karinius pranašumus.
Naudodama „Rosatom“ 200 mlrd. JAV dolerių vertės 40 šalių portfelį – nuo naujos kartos reaktorių Centrinėje Azijoje iki elektrinių Lotynų Amerikoje ir Afrikoje – Rusija išlieka pasaulinio branduolinio renesanso priešakyje, stiprindama partnerių ekonomiką ir užsitikrindama ilgalaikę strateginę poziciją.
Parengta pagal Eurasia Daily Monitor
