Studijų kokybė tiesiogiai priklauso nuo dėstytojų, jų profesionalumo ir motyvacijos. Priemonių, kurios leistų užtikrinti deramą atlygį aukštųjų mokyklų dėstytojams, galima imtis jau dabar.
2009 metais pradėjus įgyvendinti aukštojo mokslo reformą imtas taikyti naujas finansavimo modelis, grindžiamas asmens, o ne institucijos rėmimu. Vieno universitete studijuojančio asmens finansavimas buvo padidintas dvigubai. Nors ekonominė krizė liko už nugaros, o vidutinis užmokestis Lietuvoje per pastaruosius metus tik augo, aukštųjų mokyklų dėstytojų atlyginimai yra nepajudinamas akmuo ir išlieka vieni mažiausių tarp Europos Sąjungos valstybių. Taip, 2015 metais socialinių mokslų srities studento krepšelis buvo padidintas 10 procentų, bet tai buvo vienintelis ir nesisteminis valstybės žingsnis.
Norėčiau pateikti keletą aiškių sprendimų, kaip neatidėliojant galima imtis dėstytojų atlyginimų kėlimo.
Pirma: studijų krepšelio didinimas. Švietimo ir mokslo ministerijos atlikti skaičiavimai sako, kad jau šiais metais galima iki 15 procentų padidinti studijų krepšelių dydžius daugelyje studijų programų. Reikia tik priminti, kad liūto dalį krepšelio sudaro akademinio personalo atlyginimai. Nors Vyriausybė 2017-ais metais nerado papildomų lėšų dėstytojų atlyginimams, lėšų studijų krepšelių didinimui yra, nes besitraukiant studentų skaičiui finansavimas nėra mažinamas. Jau artimiausiomis savaitėmis bus aišku, ar Švietimo ir mokslo ministerija yra pasiruošusi daryti šiuos prisirpusius sprendimus.
Antra: aukštosioms mokykloms skiriamo ūkio ir administravimo finansavimo susiejimas su studentų skaičiumi ir vykdoma moksline veikla. Naujos redakcijos Mokslo ir studijų įstatymas numato tokią nuostatą, bet jos įsigaliojimas atidėtas iki 2017 m. liepos 1 d. Šio sprendimo neatidėliotinas taikymas leistų skaidriai naudoti valstybės lėšas, skiriamas pastatams ir administracijai išlaikyti. Tokiu būdu laimėtų stipriausi universitetai ir kolegijos. Ne vienas milijonas eurų būtų sutaupytas, šias lėšas būtų galima skirti tolesniam studijų krepšelio ir dėstytojų atlyginimų didinimui.
Trečia: aukštųjų mokyklų tinklo konsolidacija ir efektyvus valdymas. Skaičiavimai rodo, kad papildomai iki 100 milijonų eurų galėtų būti nukreipti studijų kokybei didinti, jei būtų atsisakoma pustuščių ar nenaudojamų pastatų, nepagrįstų administracinių sąnaudų.
Ketvirta: didesnis pasitikėjimas aukštosiomis mokyklomis, leidžiant joms disponuoti valstybės patikėtu turtu. Kauno tehchnologijos universitetas (KTU) kol kas yra vienintelis pavyzdys, kuriam leista savarankiškai parduoti nereikalingą turtą ir gautas lėšas naudoti savo reikmėms. Reikia žengti toliau – sėkmingai besitvarkančioms aukštosioms leisti žymiai laisviau naudotis joms perduotu turtu, pastatais ir sklypais.
Penkta: reikia, kad pačios aukštosios mokyklos atliktų savo namų darbus. Nuo 2011 metų visos valstybinės aukštosios mokyklos tapo viešosiomis įstaigomis. Tai reiškia, kad valstybė niekaip nereguliuoja atlyginimų. Kartu tai reiškia ir didesnį pasitikėjimą akademinėmis bendruomenėmis, be abejo, ir didesnę atsakomybę. Deja, toli gražu ne visos aukštosios mokyklos turi aiškią darbo užmokesčio sistemą, kuri skatintų dėstytojus, susietų atlygį su rezultatais ir kitais svarbiais kriterijais. Štai mano gimtoji Alma Mater – Vilniaus universitetas – jau pusantrų metų nesugebėjo pasitvirtinti aiškios ir į dėstytojų motyvaciją nukreiptos darbo užmokesčio sistemos.
Ne viena aukštoji (pvz., Vytauto Didžiojo, Kauno technologijos, Lietuvos sveikatos mokslų universitetai) atliko savo vidinius namų darbus ir pertvarkas, gali mokėti dėstytojams didesnius (nors akivaizdu – nepakankamus) atlyginimus.
Vieša paslaptis, kad kai kurių „gerųjų“ universitetų administracijos krepšelio pinigus (kuriuose absoliučiai didžioji dalis yra skirta dėstytojų atlyginimams) ramia sąžine naudoja ūkiui ir administravimui. Valstybė investavo milžiniškus pinigus į aukštųjų mokyklų infrastruktūros modernizavimą, statybas, bet paradoksas – dabar aukštosios iš tų pačių dėstytojų algų finansuoja šią naują infrastruktūrą, pastatų šildymą. Tokia praktika prieštarauja teisės aktams ir Valstybės kontrolė bei kitos prižiūrinčios institucijos turėtų užkirsti tam kelią.
Visi norime, kad aukštosios mokyklos telktų talentingiausius dėstytojus ir mokslininkus, bet be galimybių pasiūlyti solidaus atlygio net ir geriausi vadovai nesugebės išlaikyti ar pritraukti geriausių akademikų.
Ne finansavimo modelis, skatinantis aukštąsias mokyklas dirbti geriau, o sisteminių sprendimų dėl tinklo, turto tvarkymo nebuvimas neleidžia spręsti studijų kokybės iššūkių. Gal imkime ir (pa)darykime?
